Vėsų ketvirtadienio rytą Povilas Limontas stovėjo už Ukrainos ambasados vartų Vilniuje ir laukė, kol jį kas nors pastebės. Jo kuprinėje buvo krūva dokumentų ir sena beretė: įrodymas, kad jis kadaise tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Praėjo beveik 15 minučių, bet galiausiai kažkas iš ambasados išėjo ir atidarė vartus. Po pusvalandžio 24 metų kaunietis turėjo dokumentą su QR kodu ir nurodymais, kur Lenkijos pasienyje jis turėtų pasirodyti. Jis buvo įregistruotas kovoti su Rusijos kariais jų kruvinajame kare su Ukraina, rašo time.com.
„Turiu gerą fizinę formą, jaunystę ir treniruotes – būtų savanaudiška, jei tuo nesinaudočiau, – sako jis. – Nenoriu, kad raketos kristų ant nekaltų vaikų, todėl noriu padėti kaip tik galiu.“
Praėjusią savaitę nuo tada, kai prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė apie „Tarptautinio legiono“ sukūrimą Ukrainai ginti, 20 tūkstančių žmonių iš 52 šalių pasisiūlė kariauti Ukrainoje, sekmadienio vakarą per televiziją sakė šalies užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba. Į šiuos skaičius neįtraukta daugybė sveikatos priežiūros specialistų, kurie taip pat vyksta į šalį, nei masinė savanorių mobilizacija visame pasaulyje, kurie stengiasi į Ukrainą nugabenti karinę įrangą, medicinos reikmenis ir kitus būtiniausius daiktus.
Visus tuos savanorius, kurių dalis kovo 7 dieną jau kovojo su Rusijos kariuomene, skatina bendras noras padėti palengvinti ukrainiečių kančias ir pralietą prakaitą. Tačiau tiems, kurie, kaip ir Limontas, yra kilę iš vietų, kurios kažkada buvo sovietų okupacijos objektas, įkvepia dar vienas dalykas: jie įsitikinę, kad Ukrainai žlugus, šalia bus jų šalis.
Bijodama, kad konfliktas paaštrės – ypač dėl to, kad Putinas pagrasino panaudoti turimus branduolinius ginklus – nei visa NATO, nei jokia atskira šalis nesiuntė karių ginti Ukrainos. Tačiau kai kurie nerimauja, kad net savanoriai bus vertinami kaip provokacija – susirūpinimas tik dar labiau sustiprėjo po to, kai neseniai buvo atrasta tariamai Rusijos vykdomas Ukrainos ambasados telefono linijų stebėjimas. Jomis savanoriai naudojasi registravimuisi.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Belgija, bandė atkalbėti savo veteranus nuo išvykimo. Kiti diskutuoja dėl jo teisėtumo – tokia diskusija, pavyzdžiui, kilo Jungtinėje Karalystėje po to, kai užsienio reikalų sekretorė Liz Truss paskatino žmones stoti į karių gretas.
Tačiau kitos šalys leido ir netgi skatino savo piliečius būti savanoriais. Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen buvo pirmoji, kuri tai padarė, kai vasario 27 d. per spaudos konferenciją pažymėjo, kad savanorystė į karius yra „pasirinkimas, kurį gali padaryti kiekvienas“. Po to kitą dieną Latvijos vyriausybė tam taip pat pritarė.
„Mūsų piliečiai, norintys paremti Ukrainą ir savanoriškai joje tarnauti, kad apgintų Ukrainos nepriklausomybę ir mūsų bendrą saugumą, turi turėti galimybę tai daryti“, – sakė Latvijos parlamentaras Juris Rancanis, pristatydamas įstatymo projektą, kuris vėliau patvirtintas, leidžiantį latviams imtis veiksmų padėti Ukrainai.
Tačiau precedentas Ukrainos tarptautiniam legionui yra. Po to, kai Francisco Franco nacionalistinės pajėgos 1936 m. surengė perversmą prieš demokratiškai išrinktą Ispanijos vyriausybę ir sulaukė tiek Musolinio Italijos, tiek Hitlerio Vokietijos palaikymo, dešimtys tūkstančių savanorių iš viso pasaulio prisijungė prie Tarptautinių brigadų ginti respublika. Ispanijos žmonių kančios, įskaitant beatodairišką civilių taikinių bombardavimą, paskatino daugelį šaukimų, bet taip pat ir ideologija: daugelis savanorių manė, kad jie gina demokratiją nuo fašizmo.
Praėjus beveik šimtmečiui, daugiau nei ideologija, o noru padėti vadovaujasi daugelis vykstančių į Ukrainą.
48 metų vairuotojas „Politico“ sakė, kad užsiregistruoti Ukrainos ambasadoje Paryžiuje jį paskatino Zelenskio kvietimas atvykti ir užsienio kovotojus. „Aš tikrai nejaučiu priešiškumo rusams, – sakė jis. – Aš einu ten ginti žmonių ir todėl, kad turiu 8 metų vaiką“.
46 metų mechanikas Luisas Castaño, įsidarbinęs Ukrainos konsulate Barselonoje, sakė El País, kad eina, nes „turi padėti žmonėms, kuriems to reikia“.
Ruošdamasis sėsti į lėktuvą pirmajam skrydžiui į Ukrainą, Hektoras, buvęs JAV jūrų pėstininkas, aptarnavęs du turus Irake, sakė New York Times: „Sankcijos gali padėti, bet sankcijos negali padaryti stebuklų iškart. Aš galiu padėti dabar.“
Svetainėje „Fightforua“ pateikiamos instrukcijos tiems, kurie nori padėti ukrainiečiams kariauti net iš Irako, Malaizijos ir Argentinos.
Tačiau rizika yra didelė. Ukraina neatskleidė savo karių, žuvusių ar sužeistų, skaičiaus, tačiau Jungtinės Tautos teigia, kad jau žuvo daugiau nei tūkstantis civilių. Tuo tarpu Rusija pareiškė, kad užsienio karius laiko „samdiniais“, kurie dėl to neturėtų teisės į Ženevos konvencijos garantuojamą apsaugą karo belaisviams.
Net prieš paliekant namus, gali kilti rizika. Pasak Tomo Niclaso Tornedalo, sukūrusio Facebook grupę, skirtą padėti Norvegijos kariams savanoriams ir skubios pagalbos darbuotojams, kai vienas potencialus kovotojas paskambino į Ukrainos ambasadą Osle, kad gautų informacijos apie priėmimą į tarnybą, jis „TIME“ pasakė, kad nesijaudino gavęs telefoną. Netrukus paskambino kažkas iš ambasados, nemokantis angliškai ar norvegiškai, ir pasiteiravo daugiau apie jo planus. Vėliau Norvegijos policija patvirtino, kad rusai įsilaužė į Ukrainos ambasados telefonus.
„Pranešiau apie tai, kad išsiaiškinčiau, ar rusai stebi įeinančius skambučius ir savanorių bendravimą, – sako IT specialistas Tromsėje Tornedal. – Tai išsiskyrė kaip galima rizika saugumui. Nebūtinai kaip kažkas, kas atsitiktų Europos Sąjungos ar Norvegijos ribose. Bet tarkim, kad keli nariai susitarė dėl tikslo, kur susirinks karinėms užduotims. Tai gali būti gana pavojinga“.
Ukrainos ambasada Norvegijoje skaičiuoja, kad 300 norvegų jau pasisiūlė kovoti, o Torndalio Facebook grupėje taip pat yra apie 650 narių. Einančius, anot jo, pirmiausia skatina neteisybės jausmas.
„Agresija, nekaltų žmonių žudymas – niekas nejaučia, kad ukrainiečiai padarė ką nors, kas pateisintų invaziją.“
Pasipiktinimas smurtu ir noras padėti gali būti dažni motyvai visame pasaulyje. Tačiau kai kuriose šalyse – būtent tose, kurios dėl istorijos ir geografijos jaučiasi ypač pažeidžiamos – prie šių motyvų pridedamas papildomas svarstymas. Ukrainos ambasadoje Vilniuje gynybos atašė Serhii Verkhovod sako tiesiai šviesiai. „Atsakas čia ypač didelis, nes Lietuvos žmonės supranta mus, – sako jis. – Jie jaučia grėsmę“.
Šis paaiškinimas padeda paaiškinti didžiules šalies pastangas rinkti lėšas ir jas tiekti Ukrainai. Vos 2,8 mln. gyventojų turinčioje šalyje nevyriausybinė organizacija „Blue Yellow“, kurią per Krymo invaziją įkūrė Švedijos emigrantas Jonas Ohmanas, siekęs tiekti karinę įrangą Ukrainai, per dvi savaites surinko 13 mln. eurų.
Įprastą siautulingą praėjusios savaitės naktį Ohmanas ir jo nedideli darbuotojai ruošėsi prie Ukrainos sienos pristatyti 10 tūkst. šalmų ir 10 tūkst. neperšaunamų liemenių, taip pat 25 džipų ir visureigių vilkstinę.
Sveikatos priežiūros specialistai taip pat reaguoja rimtai. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai paskelbus kvietimą savanoriams, per porą dienų kreipėsi 360 žmonių; ministerija dabar ruošiasi siųsti 24 gydytojus ir slaugytojus, kurie bus paskirti į ligonines netoli Lenkijos sienos.
„Manau, kad žmonės čia jaučia pavojų, – sako ministerijos patarėjas Marius Čiurlionis. – Ir jie galvoja: „Jei tai atsitiks čia, tikiuosi, kad žmonės ateis ir mums padės“.
Rokas Tamošauskas yra vienas iš medikų. Lietuvis anesteziologas ir konsultantas, dirbantis Kembridžo universitetinėse ligoninėse Jungtinėje Karalystėje, praėjusį penktadienį važiavo į oro uostą traukiniu, kai socialiniuose tinkluose pamatė ministerijos kvietimą medikams savanoriams. Po akimirkos jis nusprendė kreiptis. „Tai buvo gana lengvas sprendimas, – sako jis. – Kadangi aš taip giliai jaučiu, kad puolama ne tik Ukraina. Lietuva taip pat puolama. Tai Europa, kurią puola“.
Pasak jo, istorija taip pat padeda paaiškinti, kodėl regiono žmonės gali jausti didesnį poreikį padėti Ukrainai. „Lietuviai, lenkai bei čekai – galbūt dėl to, kad mes giliau suprantame, kas yra rusai ir koks imperialistinis mąstymas už jų slypi, mes lengviau įsijaučiame. Ir galbūt pavojų suvokiame kiek anksčiau.“
Pasak atašė Verchovodo, kariauti ambasadoje užsiregistravo apie 200 lietuvių. Bent kai kuriems iš jų išsiaiškinti, kaip ten patekti, padeda organizacija „Luksų vyrai“. Kaune, maždaug prieš dvi savaites, buvo vyrų grupė, kuri rengdavo stovyklas tėvams ir sūnums. Tačiau įsiveržus Rusijai, jis staiga pakeitė dėmesį. Grupės įkūrėjas Gintautas Mauricas, be kitų pareigų, 24 metus tarnavo kariuomenėje kaip šaulių ginklų instruktorius ir viešųjų reikalų pareigūnas, ir jis matė, kad reikia organizacijos, kuri galėtų vesti instrukciją ir koordinuoti norinčius kariauti Ukrainoje.
Jam motyvacija iš dalies yra asmeninė. „Man mokėjo mokesčių mokėtojai, kad išmokčiau kovoti, – sako Mauricas. – Tačiau per 20 ir daugiau metų aš niekada nepanaudojau šių įgūdžių. Netgi Afganistane buvau saugioje aplinkoje – Specialiųjų operacijų valdymo centre, žaliojoje zonoje. Taigi dabar aš grąžinu viską, ką man sumokėjo žmonės.“
Tačiau darbas NATO būstinėje Heidelberge ir puikios istorijos žinios Mauricas įspėjo, kad Putinas turi didesnius tikslus ir suteikė jam dar vieną priežastį palaikyti Ukrainą.
„Tikimės, kad su tarptautinės bendruomenės pagalba ukrainiečiai jį sustabdys, todėl mums nereikės su juo kovoti savo žemėje. Einame ir kovojame į Ukrainą, nes nenorime, kad pastatus, kuriuose gyvena mūsų vaikai, sunaikintų Rusijos raketos.“
Penktadienio rytą už Kauno vyravo šurmulys. Lauke į džipą, kuris taip pat buvo paaukotas, buvo kraunamos aukos – plastikinės benzino talpos, paruošto maisto dėžutės, kūdikių maistas, išdalintas pabėgėliams su kūdikiais. Kai kurie iš 20 vyrų, kuriuos grupė siųs į Ukrainą, valgė aguonų pyragą ir matavosi neperšaunamas liemenes.
Kiekvienas iš jų turėjo skirtingą impulsą savanorystei. Haroldas Korzonas pasakojo, kad būdamas 52 metų jautė pareigą vykti, nes turėjo mažiau ką prarasti nei jaunesni vyrai. 43-ejų Vitalijus nuo 2014 metų invazijos į Krymą ne kartą lankėsi Ukrainoje prisipažino, kad situacija ten „drasko jo širdį“.
O karo nematęs 22-ejų Mindaugas Jurkus teigė, kad jį iš dalies paskatino artimas šeimos draugas, kurio atkaklia tarnyste šaliai jis žavėjosi. „Dabar mano laikas pradėti padėti kitiems.“
Tačiau visi jie taip pat paminėjo savo įsitikinimą, kad žlugus Ukrainai, Lietuva gali būti kitas taikinys. Tai buvo Povilo Limonto žodžiai. Kai jis pirmą kartą pasakė savo draugams, kad stoja į tarnybą, jie „penkis kartus per dieną jį vadino idiotu“, – sako jis. Tačiau būdamas našlaitis, neturintis artimų giminaičių ar antrosios pusės, jis jautė, kad tai yra jo moralinė atsakomybė.
Gavęs nurodymus iš ambasados, Limontas grįžo į Kauną pranešti darbdaviams, kad išvyks į frontą. Jie patys aktyviai rėmė Ukrainą – iš tikrųjų jie nusipirko autobusą ir pripildė jį kūdikių maisto bei sauskelnių, skirtų pristatyti pabėgėliams, ir palaikė jo sprendimą. „Neturiu draugų, kurie nebūtų prisijungę ar ką nors paaukoję vardan to, – sako Limontas. – Visi suprantame, kad tą kovą turime laimėti vieną kartą, nes jei ne, priešas kovos vėl, vėl ir vėl. Ir kas tada bus kitas?“
