Degančių ir sugriuvusių pastatų vaizdai, žmonių ašaros itin jaudina Eugenijų Chrebtovą. Šalis, kurioje jis gimė ir žengė pirmuosius žingsnius lyginama su žeme, o jo artimieji ir draugai dar vis ten slepiasi.
„Ukrainoje gyvena mano draugai, kolegos ir artimieji. Iš pat pradžių jie buvo išsigandę, nes atsidūrė didžiulėje nežinomybėje. Tačiau ukrainiečiai nusiteikę labai optimistiškai – net kai bombarduoja, jie eina ir dirba savo darbus ir nenuleidžia rankų. Tai parodo, kokia tai stipri tauta.
Mano giminaičiai slepiasi slėptuvėse, nes gyvena Donecko srityje. Ten gyvena dėdė su savo šeima. Nuo pat Maidano įvykių jie gyvena baimėje ir nerime. Dabar, aišku, viskas dar pablogėjo. Patiems jiems tenka kepti savo duoną, o vaikai į mokyklas negali eiti“, – pasakoja vyras.
Eugenijus pasakoja, kad su šeima ir draugais jis bendrauja visada, kai tik šie turi ryšį. Nors ir skatino juos atvykti ir pabūti Lietuvoje, šie nesutiko. Todėl dabar tenka apsiriboti trumpomis žinutėmis su patvirtinimu, kad viskas gerai.
„Bendraujame visada, kai būna bent kažkoks ryšys. Žmonės vis vien stengiasi dirbti, kad gyvenimas nesustotų – jie rodo ryžtą, kad, nors ir vyksta baisūs dalykai, žmonės yra pasiryžę ginti ir save, ir savo tėvynę“, – teigia jis.
Apgyvendins ukrainiečių šeimas
Žinia apie karą, anot paties Eugenijaus, jį paveikė stipriai. Jis mano, kad karu norima ne tik palaužti žmonių valią, bet ir įbauginti visą likusią žmoniją.
„Sužinojęs apie karą sustingau. Jaučiau nerimą, nesuvokiau situacijos ir buvau išsigandęs – nes protu nesuvokiama, kad 21 amžiuje tokie dalykai gali atsitikti. Tie kraupūs vaizdai, kuriuos man teko matyti, tiesiog paralyžiuoja ir įtampa ir emocinis skausmas pereina į kūną. Tai yra kraupu.
Tris-keturias dienas man reikėjo atsikvošėti – šis karas yra tarsi priemonė įbauginti ir visą pasaulį, kad mes bijotume. Aišku, po poros dienų bandai save motyvuoti mažais dalykais – darbais, bendravimu“, – atskleidžia pašnekovas.
Vis dėlto susitaikyti su karu negalima. Kai aplinkui žmonės imasi pačių įvairiausių iniciatyvų padėti broliams ukrainiečiams, nuo jų nenutolsta ir pats atlikėjas:
„Šiandien mes su sužadėtine Žaneta apgyvendinsime dvi šeimas pas mus sodyboje. Stengiamės padėti tiek, kiek galime, nors norėtųsi dar daugiau padėti. Dalyvaujame akcijose, protestuose, aukojame drabužius ukrainiečiams. Siunčiame nuotraukas artimiesiems, kad jie matytų, kad jie nėra vieni. Kad visas pasaulis yra prieš tą blogį, kuris dabar tvyro.“
Negalima susitaikyti
Vyras sako, kad pirmosiomis karo dienomis širdyje nedavė ramybės nekaltai pralietas ukrainiečių kraujas ir slogių naujienų gausa. Tačiau tik grįžimas prie įprastos rutinos gali padėti trumpam užmiršti slogumą ir nuslopinti nerimastingas mintis.
„Jokiu būdu negalima susitaikyti su karu. Tai blogiausia, kas gali nutikti. Kai taikoma prievarta ir smurtas prieš kitus žmones, negali būti jokio susitaikymo. Svarbiausia yra daryti viską, ką gali padaryti dėl Ukrainos žmonių. Tai – ne susitaikymas. Manau, kad grįžimas į savo įprastą rutiną, darbus, labai padeda nusiraminti ir nepanikuoti.
Pirmosios karo dienos tiesiog paralyžiavo – net dirbdamas negali dirbti, nes visos mintys yra tenai. Tačiau tik po kiek laiko supranti, kad reikia galvoti ne tik emocijomis – tik darbais ir veiksmais gali apginti save ir savo valstybę“, – savo mintimis dalijasi jis.
Jis mano, kad kiekvienas turėtų daryti viską, ką tik gali, kad padėtų vienas kitam. Juk visi esame žmonės ir turėtume ginti tai, kas svarbu.
„Ukraina gina ne tik save, bet ir mus visus. Mes nežinome, kas to antžmogio galvoje dedasi. Dėl to mes turime visokeriopai padėti vienas kitam, kad ta juoda dėmė nepasklistų toliau po pasaulį. Mano patriotiškumas Ukrainai visada buvo ir bus. Aš jį galiu skleisti dainuodamas ukrainietiškas palaikymo dainas ir taip stiprinti viltį“, – teigia operos solistas.
