Buvusį kovotoją Donbase išdavė jo kaimynai. Dabar, atsigavęs fiziškai ir morališkai, vyras savo neįtikėtina istorija pasidalijo su TV3 žinių bendradarbiais karo niokojamoje šalyje.
Pirmaisiais Rusijos invazijos Ukrainoje mėnesiais Jevgenijus, Mykolajivo srities gyventojas, buvo pagrobtas okupantų. Vakare jis išgirdo beldimą į duris. Žinojo, kad rusai jau yra kaime. Išėjęs į lauką jis pamatė grupę ginkluotų vyrų.
„Čia jo gražioji dukra. Kai jo atėjo orkai, jų ten buvo 30, ji išėjo ir paklausė: – tėti, ar tu juos sumuši?“ – pasakoja Jevgenijaus draugas Vitaliy Krikun.
Jevgenijaus dukra žino, kad jos tėvas yra Ukrainos gynėjas. Jis buvo savanoris ir prieš kelerius metus kovojo Donbase. Štai kodėl pas jį atėjo netikėti svečiai. Dažniausiai pirmas dalykas, kurį Rusijos kariai daro užėmę gyvenvietę, yra vyrų, kurie anksčiau gynė Ukrainą per antiteroristinę operaciją Donbase, paieška.
Būtent juos rusai kažkodėl vadina neonacistais arba „banderovcais“. Okupantai dažnai apklausia vietos gyventojus, kad surastų buvusius kariškius. Deja, tarp jų yra išdavikų. Vienas jų ir išdavė Jevgenijų.
„Rusai apsupo namą. Jiems iš karto buvo pranešta, kad gyvenu ten. Išdavė kaimynė. Ta, kuri mums mokyklą atidarydavo. Mokyklos direktorius gyvena šalia manęs“, – sako Jevgeniy.
Vyras buvo surištas ir nuvežtas į nežinomą vietą. Rusai apklausė jį rūsyje: bandė išsiaiškinti informaciją apie kitus karo veiksmų Donbase dalyvius ir viską, kas gali būti susiję su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Jevgenijus pasakė, kad nieko jiems neišduos, ir už tai buvo žiauriai sumuštas. Po to jie išbandė įvairius metodus – gąsdinimą kulkosvaidžiu ir pažadus laimingai gyventi, jei jis bendradarbiaus.
„Kol buvau surištas, kiekvieną vakarą jie mane po penkis kartus išvesdavo „nušauti“. Grasino. Jie siūlė man butą Donecke, kad kovočiau su jais. Skirtingus variantus. Man svarbiausia tokioje situacijoje buvo išlikti žmogumi ir nieko neišduoti – tai buvo labai sunku“, – sako Jevgeniy.
Padėtis Mykolajivo srityje ėmė keistis, kai ukrainiečių ginkluotosios pajėgos vis labiau artėjo, o okupantai pradėjo skubiai trauktis. Jie pasiėmė Jevgenijų su savimi. Jie nuvedė jį į miškelį netoli Chrestoforovkos kaimo ir parklupdė ant kelių. Būtent ten rusų kareiviai ir planavo jį nužudyti.
„Man surišo kojas, rankas, užrišo akis. Girdžiu. Užtaisė ginklą. Man trenkė per kojas, parklupdė. Norėjo šauti į pakaušį ar į nugarą, o gavosi taip, kad kukla įėjo čia, per petį, ir per kaklą išėjo. O toliau per barzdą. Ir viskas. Atsiguliau ir gulėjau. Aš niekad tokio skausmo nejaučiau. Čia kaip 100 dantų iškart skaudėtų. Čia greičiausiai per ranką einančių nervų mazgas, kurį va taip vat susuko ir išrovė“, – pasakoja Jevgeniy.
Okupantai pamanė, kad Jevgenijus negyvas ir kažkur išvažiavo. Tai išgelbėjo vyro gyvybę. Sužeistas, netekęs daug kraujo, jis ėjo, o kartais net ir šliaužė šiuo keliu iki artimiausių gyvenamųjų namų. Tačiau kareiviai netrukus grįžo ir, neradę Jevgenijaus sušaudymo vietoje, nuskubėjo jo ieškoti.
„Pradėjau judėti kaimo link. Girdžiu iš ten grįžtantį sunkvežimį „Kamaz“. Perbėgau per kelią, atsiguliau už krūmo. Galvoju, ką tas krūmas padės. Jie ieškojo manęs. Bet jie nuėjo žemyn, kur buvo daugiau krūmų. Ir aš esu vietinis, žinau, kad ten yra upė ir nėra, kur bėgti. Aš nuėjau į viršų. Jie tiesiog nuėjo ne į tą pusę“, – sako Jevgeniy.
Kaime sužeistą vyrą pamatė pensininkas Aleksandras.
„Jis atėjo ir pasakė: „Aš sužeistas, esu savas. Kišenėje turiu pasą, aš savas. Duok man vandens“. Pasakiau: parodyk, kur esi sužeistas. Jis man parodė kulką. Užvedžiau automobilį ir nuvežiau jį pas slaugytoją“, – kalba Aleksandras.
Jevgenijui buvo suteikta medicininė pagalba, o po kaimo išlaisvinimo praėjus kelioms dienoms, vyras pateko ir į ligoninę. Dėl pažeistų nervų jis beveik nejaučia kairės rankos. Greičiausiai vyras toks išliks amžinai. Tokią kainą jis moka už stebuklingai išgelbėtą gyvybę po to, kai buvo sušaudytas.