Valerijus buvo Makarivo mieste – jis buvo išvykęs atvežti maisto ir vaistų Virai ir kaimynams – pagyvenusiems žmonėms, kurie negalėjo ar nenorėjo bėgti nuo rusų.
Vira pažvelgė aukštyn – rusai stovėjo už keleto metrų ir purškiamais dažais ant jos automobilio žymėjo „V“ raidę, norėdami išvengti ugnies, kai spruks automobiliu. Vienas iš jų – dar berniukas, pagalvojo Vira, jos anūko amžiaus – išsiėmė raciją.
„Tuopa, tuopa, čia juodasis šuo“, – pasakė jis. – „Atvažiuoja mašina, nešaudykit“.
Išvažiavo iš namų ir iš jos gyvenimo
Vira pasiremdama lazda atsistojo ir pradėjo garsiai melstis. „Prašau, neimkit mano sūnaus“. Iš tiesų Valerijus Kuksa yra jos žentas, tačiau ji jį vadina sūnumi. Rusai ruošėsi atimti jos sūnų. Jauniausias kilstelėjo ginklą: „Eik vidun, močiute“, – pasakė jis. – „Jis tik mums padės išstumti mašiną iš kiemo“.
Bet jie jį įsisodino į vairuotojo vietą ir į smilkinį jam įstatė ginklą, pasakoja Vira. Ji prašė Valerijaus į ją atsisukti, bet jis žiūrėjo tiesiai priešais save ir taip išvažiavo iš namų ir iš jos gyvenimo.
Sustoję bet kuriame iš vakarinio Kyjivo regiono kaimų, kur rusai mėnesį terorizavo civilius gyventojus, išgirsite istoriją apie tai, kaip kažkas dingo. Brolis, kuris išėjo iš kaimyno pasiskolinti benzino ir niekada negrįžo. Tėvas, kuris išėjo iš namų su reikalais ir taip ir neparėjo. Sūnus, kuris išvažiavo su į galvą įstatytu ginklu ir nebeatsisuko.
Tėvas dingo
Iki karo Marija Sajenko savo tėvą Mykolą matydavo labai dažnai – jis gyveno vos už kelių namų Hurivščynos kaime ir pas ją užeidavo kone kasdien, pasimatyti su naujagimiu. Tada vieną dieną, rusų okupacijos pradžioje, jis dingo. „Jis išėjo iš namų ir niekada negrįžo“, – sako Marija. – „Niekas jo niekur nematė“.
Kaimynas sako, kad Mykola su reikalais išėjo į kitą kaimą, bet tiksliai neatsimena. Jo namas buvo paliktas taip, lyg jis būtų tik trumpam išėjęs į parduotuvę. Marija dėl jo dingimo padavė pareiškimą policijai per automatinę sistemą internete, ir ėmė laukti žinių.
Marija težino, kad jos tėvas Mykola Medvid, 56 metų amžiaus automobilių mechanikas, iš savo namų išėjo kovo 18 ar 19 dieną ir nuo to laiko nebeatėjo aplankyti anūko.
„Jis išėjo į gretimus kaimus arba į tolimesnius“, – sako Marija. – „Jo nebuvo draugo namuose, jis nepraėjo pro patikros punktą. Nei gyvas, nei miręs. Lyg būtų staiga išgaravęs“.
Neteko brolio
Už keleto kilometrų greitkeliu, Špytkų kaime, Julija Žylko sėdėjo savo automobilyje namų kieme ir spoksojo į šeimos nuotrauką, kurioje jos brolis Jakivas kalbasi telefonu. Jie tokio panašaus amžiaus, kaip tik įmanoma pametinukams – juos skiria vos metai ir dvi savaitės – 36 ir 37 metų brolis ir sesuo vis dar gyvena kartu su savo tėvais.
Kovo 11 dieną Jakivui paskambino draugas iš to paties kaimo ir pasakė, kad jam reikia benzino. „Mano brolis toks geraširdis. Jis pasakė, aš nunešiu jam benzino ir tuoj grįšiu“, – pasakoja Julija. Ne kiekvienas Julijos situacijoje atsidūręs žmogus apie savo artimuosius kalba esamuoju laiku, bet Julija nė kart nesusvyravo.
Bet ukrainiečiai kariai Jakivo mašiną rado greitkelio pakraštyje, suvarpytą kulkų. Kol Julija galėjo nueiti iki mašinos, kol rusai pasišalino, mašina jau buvo sudeginta. Jokių kūno žymių nerasta.
„Mes visiems paskambinome, padavėme visus pareiškimus“, – sako Julija. – „Jie užsirašė visą informaciją – batų dydį, akių spalvą, kraujo grupę, randus, viską“.
Jakivas neturėjo tatuiruočių – jų mama tuo didžiavosi, bet dabar tai reiškia, kad jis „ant odos neturi jokių skiriamųjų ženklų“. Julija padavė pareiškimą policijai ir prisijungė prie milžiniškos eilės žmonių, kurie laukia žinių.
Laukė žinių apie dingusį vyrą
Makarive Valerijaus Kuksos šeima taip pat su nerimu laukia žinių. Miestelyje vis dar nėra elektros, todėl Vira sėdi tamsoje prie ugnies su dukra Olena ir anūku Danylu.
Jie taip pat policijai pranešė apie dingusį asmenį, bet Olena labai nerimauja, kad gal jų pareiškimo gerai neužregistravo, gal kažko nepadarė, kad vyras būtų surastas. Ji norėjo nuvažiuoti į Bučą, regiono centrą, ir asmeniškai paklausti policijos, bet mašinos priekinis stiklas suvarpytas kulkų.
Olena nervingai vaikšto po namus ir ieško naujausių Valerijaus nuotraukų. Ji neatsimena, kur padėjo jų kopijas. Namuose tamsu, sienose – kulkų skylės, ant grindų – sudužę stiklai.
Stoge skylę išmušė minosvaidžio sviedinys, dar du tokie sprogo sode, todėl namuose pilna skeveldrų. Olena terado keletą dokumentams darytų nuotraukų. Ji įsidėjo jas į aplanką kartu su Valerijaus pasu ir susirado, kas gali ją nuvežti į Bučą.
Policijos nuovadoje vis dar registruojami pranešimai apie dingusius žmones – po 10 per dieną. Dingusios asmens artimieji užpildo įprastinį pareiškimą dėl nusikaltimo.
Kas vakarą šiuos pranešimus pareigūnai veža į valanda kelio į pietūs esantį miestelį, kuriame jie sukeliami į duomenų bazę. Komanda taip pat renka žuvusių nuotraukas iš aplinkinių morgų ir jas viešina atvirame „Telegram“ kanale su trumpu kūno aprašymu.
Bučioje policininkai Oleną patikino, kad jų kolegų iš Macharivo pranešimas yra įvestas į pagrindinę sistemą, o o Valerijaus žuvusiųjų sąraše nėra. Tačiau jie sako, kad Bučioje yra mažiausiai 200 niekieno dar neatpažintų kūnų, ir jis galėtų būti jų tarpe.
Jie taip pat jai pataria peržiūrėti „Telegram“ kanalo nuotraukas iš morgų, bet tai niekaip jos neparuošė tam, ką ji pamatė atsidariusi šį kanalą.
Ji pasižiūrėjo pro langą – prie namų artinosi automobilis. Prie visų palei kelią stovinčių namų ant stulpų lizdus susisukę gandrai – ukrainiečių tautosakoje tai ženklas, kad čia gyvena geri žmonės. Bet namai suvarpyti kulkomis, visais sugriauti sprogimų, šeimos siaubingai kenčia, išgyvena baisias netektis.
Sulaukė skambučio
Olena pasakoja girdėjusi istorijų apie į Baltarusiją, Rusiją vežamus žmones, apie civilius, grįžtančius po apsikeitimų belaisviais Ukrainos pietuose. Panašu, kad visi laukiantys artimųjų girdėjo tokių istorijų.
Ji norėjo važiuoti į Kyjivą ir pasikalbėti su vicepremjere Iryna Vereščuk, kuri yra atsakinga už šiuos mainus, bet Bučios policija jai patarė to nedaryti. Visa informacija apie Valerijų yra ten, kur turi būti, todėl jai belieka laukti.
Tada, po trijų dienų, suskambo Olenos telefonas ir moteris kitame laido gale jai pasakė, kad skambina iš Irynos Vereščuk kabineto. Ji paklausė, ar kalbasi su Valerijaus Kukso žmona – Olena pajuto, kaip jai stoja širdis. „Taip, čia aš“, – atsakė ji.
Moteris jai pranešė, kad Valerijus atpažintas gyvas, tarp Rusijoje esančių civilių belaisvių. Kur tiksliai jis yra ir kada Olena galės jį pamatyti, moteris pasakyti negalėjo. Bet jis gyvas, „Viskas gerai“, – padėjusi ragelį pro ašaras sakė Olena. – „Jis pas mus sugrįš. Aš galiu palaukti“.
