Šito turi klausti Pikaso,nėra to ko jis nežinotų.

Ukrainos skola apie 180 milijardų, Lietuvos 55. Ukrainiečių apie 45 milijonus mūsų tegu 3. Tai jaigu jie dar verkia kad juos valdžia apvogė ką kalbėti mums. Pas juos bent dalis dievažmogių turto liko. Pas mus Lietuvos auką pirmiausia išvežė. Puikiai suprantamas valdžios noras išparduoti žemes ar įvedant eurą nuvertinti žmonių santaupas kylant paslaugų, prekių kainoms, atlyginimams. Mes jau priešintis ne tik morališkai, jau finansiškai neįgalūs.

Demokratinės šalys situaciją gerai suvokia. Taip, Rusijos imperijos "caro" pyktis didžiulis. Jis net neslepiamas. Ir nors pats prezidentas V.Putinas nuolat kartoja, kad Rusija į Ukrainos vidaus reikalus nesikiš, jo aplinka pabrėžia, kad reikia ginti rusų teises Ukrainoje. Manau, kad būtent demokratijos kūrimas šioje laisvės siekiančioje šalyje ir yra tas kelias, kuriuo einant rusakalbių teisės gali būti geriausiai užtikrintos. Variantas "patys muša ir patys rėkia" čia pats netinkamiausias. Priešpriešą pakurstyti Kryme ir Rytų Ukrainoje yra ir bus kam. Labai svarbu tokioje situacijoje nepasiduoti provokacijoms. Tik šioms pavykus gali atsirasti pretekstas Rusijos politikai pateisinti "pagalbą", kurią jau matėme Gruzijoje. O juk tad būtent V.Juščenka, A.Kvasnevskis ir V.Adamkus stovėjo Tbilisio aikštėje kartu su mitinguotojais prieš Rusijos intervenciją.

Dabar kai kurie politologai bando aiškinti, kad Vakarai tinkamai nesureagavo į Rusijos baudžiamąją akciją Užkaukazėje. Taip, konkrečios karinės pagalbos nebuvo, nes jos apimtis būtų net sunku įsivaizduoti, tačiau moralinio palaikymo vajus savo poveikį turėjo ir Tbilisi išliko kitoks, negu visiškai sugriautas Groznas. Net ir dalinė laisvė didesnės teritorijos Gruzijos dalyje buvo išsaugota. Vėlesni procesai parodė, kad Kremlius turėjo ir kitokių svertų savo politikai Gruzijoje vykdyti. Dabar apie atplėštas Gruzijos dalis beveik niekas net neužsimena. Vakarams tai karti istorinė pamoka, o Ukrainai - rūstus pavyzdys, ką gali padaryti Rusijos imperijos agresija.

Kalbant apie V.Putino pyktį, negalima pamiršti ir galimos baimės, kad revoliucijų liepsna gali persimesti ir į jo valdomą imperiją. Šios šalies prezidento turtus gal būtų dar sunkiau suskaičiuoti ir pats Vladimiras visai nenorėtų, kad kokie žurnalistai į tas rezidencijas ir vilas nosis kaišiotų. Prisiminkime, koks pyktis sklido, kai buvo pabandyta suskaičiuoti jo turimas lėšas valiuta ir kitokiais vertybiniais dokumentais. Buvo rašyta, kad bendra suma viršijanti 40 mlrd dolerių. Galima patikėti, kad ji reali, kaip Pamaskvės picerijoje pats V.Putinas dalyvavo 3mlrd dol. privačiame sandėryje, panaudojant valdiškas lėšas. "Sočio otkatai" dar net neskaičiuoti... Ir tai tik vienas kitas galimas epizodas... Kai pyktis susilieja su baime, sunku atspėti galimas pasekmes. Visa laimė, kad didžiausią teritoriją turinčioje Rusijoje dar yra energetinių išteklių resursų, kurie plačiai pardavinėjami ir, galima sakyti, tuo laikosi šalies ekonomika. Jei tie resursai išsektų, tokia didžiules branduolinio ginklo atsargas turinti šalis taptų dar pavojingesnė. Lietuva su nemažėjančiu nerimu žvelgia į Karaliaučiaus - Kaliningrado karinį anklavą, prikaišiotą taktinėmis kovinėmis branduolinėmis raketomis. O juk tai puolamosios pajėgos ir tik spėlioti galima kur ir kada jos gali būti nukreiptos. Kai tokia karinga šalies politika ir jos visuomenė pati negali jaustis saugiai. Štai tas ekonominio ir karinio nesaugumo jausmas Rusijos visuomenėje ir yra pagrindinė priežastis Rusijos politikos vadams bijoti panašių revoliucinių poslinkių. Griežti teismo nuosprendžiai demonstrantams prieš tokią politiką, grasinimai netikėtomis stambiomis karinėmis pratybomis yra tie signalai, kurie rodo, kad baimė yra netgi labai reali.

Ukrainiečiai jau kai ką pamatė savo šaly valdininkų sugrobtus turtus , Kada savo ruožtu sužinos nuskurdinti lietuviai Lietuvos prichvatizatoriaus sugrobtus turtus?

Lietuviams jau laikas suinoti kas maudosi prabangoi