Kaip įvyko taip, kad pliuralizmas ir žodžio laisvė šalyje, kur įvyko „Oranžinė revoliucija“, vietos nebeliko? Atėję į valdžią „oranžiniai“ nuvylė, ir elektoratas pasisuko į „žydruosius“: dabar valdžia yra sukoncentruota „Regionų partijos“ rankose – klestinčio holdingo, kuriam vadovauja oligarchai iš „Donecko klano“. Į kertinius postus buvo paskirti žmonės iš Donecko, tačiau dabar tenka skaitytis ir su paties prezidento klanu. Jo vyriausias sūnus Aleksandras, klestintis oligarchas, ruošiasi tapti jo įpėdiniu. Ukrainoje, nepaisant paplitusios nuomonės, laisvės yra ne daugiau nei Rusijoje, opozicija visiškai neturi įtakos, teismų sistema nėra nepriklausoma, nuosavybės sąvoka neegzistuoja.
Senokai įsišaknijusi korupcija įgavo sisteminį pobūdį. Viskas perkama: įstojimas į aukštąją mokyklą, vairuotojo pažymėjimas ir netgi parlamento mandatai, kuriuos galima įsigyti už nuo 1 iki 5 milijonų dolerių kainą. Politika virto menu parsiduoti kuo brangiau. Apie tai liudija parlamentarų nepastovumas. Smulkiausias regioninis vadovas turi mokėti kyšį savo viršininkui Kijeve, kai gauna biudžeto pinigus kelių remontui ar naujos mokyklos statymui. Pagrindinis užsienio investicijų šaltinis yra Kipras: iš tiesų į šalį grįžta oligarchų pinigai, paslėpti ofšoruose. Pritraukti tikrus investuotojus – sunki užduotis.
Posovietinė sistema pati save sunaikino. Kaip ir praeito amžiaus devinto dešimtmečio SSRS, kuomet buvo akivaizdu, kad niekas nebeveikia, o režimo dienos suskaičiuotos. Politologas Vladimiras Fesenko iš Kijevo centro „Penta“ pažymi, kad visuomenėje tvyro nusivylimas, o pasitikėjimas politikais yra pačiame žemiausiame lygyje. V. Janukovičius turi tikrą dovaną erzinti visuomenę. Žmonės pasakoja, kad Kijeve tenka po 45 minutes stovėti rytiniuose kamščiuose, kad praleistų prezidento kortežą.
Vis dėlto šalis vis dar sugeba pritraukti dėmesį savo politinėms melodramoms: „2005 metais prezidento Viktoro Juščenkos ir premjeręs Julijos Tymošenko ginčai buvo vertinami kaip skirybos šeimoje, jas įdėmiai stebėjo. Šiandien J. Tymošenko sumušimo faktas vertinamas kaip smurtas prieš moterį šeimoje. Paskutiniu Ukrainos politinės sagos epizodu tapo muštynės parlamente, kai buvo nagrinėjamas įstatymo dėl rusų kalbos projektas. Antros valstybinės kalbos statuso suteikimas rusų kalbai buvo vienas iš V. Janukovičiaus priešrinkiminių pažadų. Tačiau įstatymo projektas žlugo. Rusų kalbos klausimas yra svarbus, žvelgiant iš Maskvos pusės, tačiau čia jis yra antraeilis klausimas.
Nepaisant visko, visuomenės lūkesčiai keičiasi greičiau už šalies BVP, įsitikinęs ekonomistas Aleksandras Paschaveras. Pasak jo, Ukrainoje atsiranda naujos kartos politikų paklausa. Norima ne tokių sovietinio pobūdžio politikų, kurie figūruoja šiuo metu. Faktas, kad V. Janukovičius susitiko su Briuseliu dėl elgesio su J. Tymošenko, padarė jį dar labiau nepopuliaresnį. Visi Kijeve supranta, kad Donecko klanas nori į Europą, kad legalizuotų savo verslą ir gautų prieglobstį nuo agresyvių kolegų iš Rusijos, tačiau iš tiesų nenori nei skaidrumo, nei atsisakyti feodalizmo. „Mes bijome likti be Europos“, – teigia ekspertas Vasilijus Jurčišinas. Jis priduria: „Jeigu Europa išeis, o Rusija pabandys atstatyti SSRS, kas bus su mumis?“
