Pastaruoju metu Rusijos ir Ukrainos santykiai išgyvena sunkią fazę. Svarbiausios nesutarimų priežastys – Ukrainai tiekiamų rusiškų dujų kainų ir šalies stojimo į Muitų sąjungą klausimai.Ukrainos premjeras Nikolajus Azarovas pareiškė, kad Kijevas ir Maskva peržiūrėjo šiuo metu galiojančią 2009 metais pasirašytą sutartį dėl dujų eksporto į Ukrainą apimties ir kainų, už kurią neseniai nuteista buvusi premjerė Julija Tymošenko. Anot jo, siekiant sutartį pakeisti Ukrainai naudinga linkme bus restruktūrizuota valstybinė energetikos kompanija „Naftogaz Ukrainy“, taip pat bus sukurtas trišalis konsorciumas Ukrainos dujų tiekimo sistemai valdyti kartu su Rusija ir Europos Sąjunga. Tai turėtų palengvinti energijos išteklių tranzitą į ES šalis. Tačiau Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom“ atstovas Sergejus Kuprijanovas teigia, kad N. Azarovo pareiškimai neatitinka tikrovės, nes šiuo metu jokių susitarimų dėl dujų tiekimo Ukrainai sąlygų pakeitimo nepasiekta, išskyrus bendro pobūdžio teiginius, kad šalių bendradarbiavimą šiuo klausimu būtina gerinti.
Rugsėjo pabaigoje Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius lankėsi Maskvoje turėdamas tikslą su Rusijos vadovybe aptarti dujų kainų problemas. Jis teigė, kad dabartinė dujų kaina, nustatyta 2009 m. sutartimi, sudaryta po „dujų karo“, yra „neteisinga ir pragaištinga“ Ukrainos ekonomikai. Šio susitarimo bazinis tarifas yra 450 JAV dolerių (1128 litai) už tūkstantį kubinių metrų, tai yra 100 JAV dolerių (251 litu) daugiau, negu vidutiniškai moka ES šalys. Tačiau kadangi 2010 m. pavasarį Ukraina ir Rusija pasirašė sutartį, numatančią dujų eksporto muito panaikinimą mainais į sutartį dėl Rusijos karinio Juodosios jūros laivyno dislokavimo Sevastopolyje pratęsimo, Ukraina už dujas moka mažiau negu Europa. 2011 m. trečiame ketvirtyje Ukraina koncernui „Gazprom“ už tūkstantį kubinių metrų dujų moka apytiksliai 350 JAV dolerių (877 litus), t. y. su 100 JAV dolerių (250 litų) nuolaida. Ukrainos vadovybė stengiasi sumažinti kainą iki 200–300 JAV dolerių (501–752 litų) už tūkstantį kubinių metrų. Bet Kremlius pasiruošęs peržiūrėti sutartis tiktai dviem atvejais: jeigu Rusijai bus perduota visiška Ukrainos magistralinės dujų tiekimo sistemos kontrolė arba jeigu Ukraina sutiks įstoti į Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos Muitų sąjungą (MS).
Rusijos vadovybė ne kartą ragino Ukraina stoti į MS, tačiau Kijevas atsisako šio pasiūlymo dėl kelių priežasčių. Visų pirma šalis jau yra Pasaulio prekybos organizacijos narė ir nemato reikalo stoti į dar vieną ekonominę sąjungą. Antra, Ukraina nori aktyviau plėtoti prekybinius santykius su ES. Anot „RusEnergy“ konsultacinės firmos analitiko Michailo Krutichino, „Ukrainos pusė yra pasirengusi sukurti bendrą ekonominę erdvę su ES ir tai yra svarbiausias visų Ukrainos politinių partijų strateginis tikslas“. Maskva supranta, kad jos reikalavimai prieštarauja šiam Ukrainos tikslui, ir bando kelti dar griežtesnius reikalavimus.
Kita vertus, Ukraina taip pat mėgina spausti Rusiją, teigdama, kad gali pakelti kainą už rusiškų dujų tranzitą į Europą. Šiuo metu Rusija moka 2,84 JAV dolerio (7,12 lito) už tūkstančio kubinių metrų dujų transportavimą per Ukrainos dujotiekių sistemą 100 km atstumu, bet, anot N. Azarovo, kaina turi būti padvigubinta. Tačiau šis Ukrainos spaudimas nėra rimtas, nes Rusija turi alternatyvius dujų transportavimo į Europą kelius. Visų pirma tai dujotiekis „Šiaurės srautas“ („Nord Stream“), jungiantis Rusiją su Vokietija ir jau nutiestas Baltijos jūros dugnu, juo komercinio dujų tiekimo pradžia numatyta spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje. Paleidus šį dujotiekį Ukraina praranda išskirtinį tranzitinės šalies statusą. Be to, kito dujotiekio – „Pietų srauto“ („South Stream“), kuris turi būti nutiestas Juodosios jūros dugnu, paleidimas numatytas 2015 metais. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas neslepia, jog šie dujotiekiai yra tiesiami tam, kad būtų išvengta komercinių ir galbūt politinio pobūdžio ginčų su tranzito šalimis, tokiomis kaip Ukraina ir Baltarusija. Anot M. Krutichino, Rusija Kijevo atžvilgiu tyčia užima griežtą poziciją, nes „nori išprovokuoti neadekvačius Ukrainos veiksmus ir parodyti Europai, kad Ukraina yra nepatikima tranzitinė teritorija. Kremlius bando daryti viską, kas įmanoma: kelia nepriimtinas sąlygas, tokias kaip stojimas į Muitų sąjungą arba visų Ukrainos dujų tiekimo sistemos tinklų pardavimas „Gazprom“, kurių Kijevas nepasirengęs priimti“. Ekspertas teigia, kad toks spaudimas daromas siekiant išprovokuoti naują „dujų karą“ ir įtikinti Europą, jog dujas tikslinga tiekti naujuoju dujotiekiu „Šiaurės srautas“.
N. Azarovas pasisako už alternatyvų brangioms Rusijos dujoms ieškojimą. Kaip vieną svarbiausių premjeras mini dujų gamybos Ukrainos teritorijoje didinimą. Kaip teigia premjeras, „šiandien šalyje rastas vieno trilijono kubinių metrų telkinys, o dar keturis trilijonus galėsime išgauti po teritorijos išžvalgymo“. N. Azarovas pridūrė, kad Ukrainoje yra apie 11 trilijonų kubinių metrų skalūnų dujų ir šachtinio metano atsargų. Be to, rugsėjo 1 d. valstybinė Ukrainos dujų gavybos bendrovė „Ukrgazdobyča“ pasirašė sutartį su tarptautine energetikos kompanija „Shell Exploration“ dėl bendros veiklos išgaunant angliavandenilius Dniepro ir Doneco upių baseinuose. Kaip teigia „Naftogaz Ukrainy“ spaudos atstovas Valentinas Zemlianskij, „Shell“ pažadėjo investuoti į šį projektą 800 mln. JAV dolerių, tai leidžia tikėtis, kad po penkerių metų skalūnų dujų gamyba padidės iki 5 milijardų kubinių metrų per metus. Dar viena alternatyva gali tapti suskystintosios dujos. Premjeras N. Azarovas pareiškė, kad 2012 m. pradžioje Ukraina pradės statyti terminalą, galintį priimti tokį suskystintųjų dujų kiekį, kuris atitinka 5 milijardus kubinių metrų dujų per metus. Taip bus mėginama rusiškų dujų importą sumažinti dviem trečdaliais.
Nors ir bandoma ieškoti alternatyvių energijos šaltinių, visiška Ukrainos energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos kol kas neįmanoma. Anot ekspertų, suskystintųjų dujų terminalas pradės veikti ne anksčiau kaip po dvejų trejų metų, o iki skalūnų dujų gavybos pradžios praeis penkeri metai. Kitų alternatyvios energetikos projektų realizacija Ukrainoje gali užtrukti dar ilgiau. Aljanso „Naujoji Ukrainos energija“ („Novaja energija Ukrainy“) vadovas Valerijus Borovikas mano, kad vienintelis realus būdas greičiau gauti energijos šaltinių – angliavandenilių – yra gamtinių dujų gamybos padidinimas iš jau veikiančių verslovių, nes „dauguma gręžinių yra privatizuoti, bet gamyba juose nevyksta dėl investicijų stokos“.
Tačiau dėl ginčų su Rusija dėl dujų kainų, abejonių, ką rinktis – stojimą į Muitų sąjungą ar asociacijos ir laisvosios prekybos zonos sutartis su ES, buvusios premjerės J. Tymošenko teismo ir kt. Ukraina atsidūrė sunkioje padėtyje, ji turi nuolat laviruoti tarp Europos ir Rusijos. Todėl artimiausiu metu šalies vadovybė turės pademonstruoti savo derybinius sugebėjimus ir kompetenciją tiek gindama savo ekonominius interesus, tiek ir stengdamasi gerinti santykius su pagrindiniais politiniais savo aplinkos žaidėjais – Rusija ir ES.
