Pastaruoju metu ir vėl labai aktualus tapo Ukrainos ekonominis ir geopolitinis likimas. Kijevui reikia rinktis: arba prisijungti prie Rusijos proteguojamos Muitų sąjungos (MS), arba baigti derybas su ES dėl laisvosios prekybos zonos.
Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad abi Ukrainos užsienio partnerės stumia ją prie vienareikšmiško pasirinkimo, o V. Putinas dar grasina, kad uždarys ukrainietiškoms prekėms MS sienas (ką jau kalbėti apie dujų kainas). Pats Kijevas teigia, kad prioritetas yra europinė integracija, tačiau tuo pat metu siekia kokio nors jam naudingo bendradarbiavimo su MS (suprask, su Rusija). Tai kuo visa tai gali baigtis?
Bandant atsakyti į iškeltą klausimą, pirmiausia būtina detaliau apibrėžti visų dalyvaujančių pusių interesus ir įvertinti jų ryžtą juos pasiekti. Pradėti galima nuo Rusijos, kurios pozicija yra aiškiausia. Iš pradžių Maskva, kurdama MS, nekalbėjo apie Ukrainos prisijungimą (suprask: prijungimą) prie jos, o dabar Kremlius to beveik reikalauja.
Anksčiau ar vėliau tas turėjo įvykti, nes iš karto buvo aišku, kad MS projektas yra ne tik ir ne tiek ekonominis, kiek geopolitinis. Faktiškai tai yra dalis Rusijos plano sugrąžinti pagrindines buvusias SSRS valstybes po savo įtakos stogu. Ukrainos vaidmuo šiuo atveju yra vienas svarbiausių. Žinomi geopolitikai Z. Brzezinskis (JAV) ir A. Duginas (Rusija) jau seniai yra pareiškę, kad be Kijevo naujos Rusijos imperijos nebus. Ir štai šiandien, kai visi pradiniai formalumai dėl MS ir Vieningos ekonominės erdvės iš esmės sutvarkyti, Kazachstanas savanoriškai įsitraukė į projektą, o Baltarusija buvo sėkmingai palaužta, liko Ukraina.
Todėl dabartinis Maskvos spaudimas jai (kitaip nepavadinsi) yra visiškai suprantamas. Dar daugiau, kaip pažymėjo Lenkijos ir Ukrainos bendradarbiavimo fondo pirmininkas Janas Pekla, „Putinui, kuris greičiausiai balotiruosis į prezidentus, Ukraina yra labai svarbi, nes be jos politinis ir ekonominis Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos vieningos ekonominės erdvės (VEE), kaip atsvaros ES, sukūrimo planas neturės jokios prasmės. Putinas panaudos visas įmanomas priemones, pradedant nuo šantažo pakelti muitus Ukrainos prekėms ir baigiant politiniu spaudimu bei pažadais sumažinti dujų kainas, kad tik pasiektų savo tikslą. Šį projektą, kurį Stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchatas remia kaip rusiškų žemių suvienijimą, Putinas planuoja padaryti savo rinkimų kampanijos pagrindu.“
ES pozicija Ukrainos atžvilgiu irgi yra gana aiški. Žiūrint iš tolimesnės perspektyvos, šalies prisijungimas prie Europos Sąjungos yra abejotinas. Šiuo metu ES turi per daug vidinių bėdų ir yra „pavargusi“ nuo plėtros, kad nuspręstų priimti į savo gretas tokią probleminę partnerę kaip Ukraina (kuri, be viso kito, kaip ir Turkija, yra kitokia civilizacine prasme).
Dar daugiau, vargu ar dėl jos europiečiai norės konfliktuoti su Rusija, kuriai, kaip minėta anksčiau, Ukraina yra labai svarbi geopolitiškai ir kuri pasistengs per Paryžių ir Berlyną apraminti jos europines ambicijas. Šiame kontekste apskritai galima kelti klausimą dėl Vakarų požiūrio į Ukrainą. Sprendžiant iš to, kad jie faktiškai nusišalino nuo paskutinių prezidento rinkimų šioje šalyje, galima spėti, kad Kijevas buvo atiduotas Maskvai. Tuo pat metu niekas Rusijai greičiausiai nežadėjo nutraukti visų strateginių kontaktų su Ukraina – čia jau Kremliaus rūpestis padaryti taip, kad Kijevas teiktų pirmenybę rytinei integracijai.
Tačiau akivaizdu, jog santykiuose su Ukraina europiečiai, kaip ir rusai, veiks iš stipresniojo pozicijų (pagal principą – arba taip, kaip mes sakome, arba nieko nebus), nes ukrainiečiai dabar yra tikrai ne toje situacijoje, kai gali ko nors reikalauti. Kitaip tariant, ES pasirašys su Ukraina laisvosios prekybos zonos sutartį tik Europai palankiomis (atitinkamai Kijevui mažai naudingomis) sąlygomis arba nepasirašys iš viso, nes Europai nuo to nei šilta, nei šalta.
Kaipgi elgtis tokioje situacijoje Ukrainai? Žinoma, reikia veikti grynai pragmatiškai, atmetus į šalį tiek rožines svajones apie eurointegraciją, tiek mitus apie amžiną slavų brolybę. Žiūrint iš ekonominės pusės, ne tik trumpuoju, bet ir ilguoju laikotarpiu geriau atrodo integracija į V. Putino siūlomą MS.
Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, galima išsiderėti mažesnes dujų kainas, be ko Ukrainos ekonomika neišsilaikys, ir tam tikras jų tranzito į Europą garantijas. Tiesa, už tai „Gazprom“ koncernui greičiausiai reikės atiduoti Ukrainos „Naftogaz“ ir nacionalinę dujų transportavimo sistemą, bet užtat nereikės patiems jos modernizuoti. Antra, kalbama, kad sutarties dėl laisvosios prekybos zonos pasirašymas su ES leis Ukrainai padvigubinti savo eksportą šia kryptimi. Tačiau kokiu būdu?
Žemės ūkio produkcijos rinka Europoje jau seniai perdalyta ir subsidijuojama. Ukrainos pramonė ES sąlygomis irgi yra nekonkurencinga. Apskritai europiečiams nereikia ukrainiečių prekių, išskyrus žaliavas (pavyzdžiui, metalą), reikia tik savo prekių Ukrainos rinkoje (papildomai apie Ukrainos eksportą į ES galima žiūrėti
Pagaliau, „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas V. Golubevas pažymėjo, kad vien mažesnės dujų kainos leistų ukrainiečiams kaip MS nariams sutaupyti 8 mlrd. dolerių kasmet (naftos muitų panaikinimas duos dar 3 mlrd.). Ir šiuo atveju dar svarbu pabrėžti, kad Rusijai, skirtingai negu Europai, Ukrainos pramonė (pavyzdžiui, aviacijos) yra labai reikalinga, nes ji buvo svarbi bendrų technologinių grandinių dalis SSRS laikais, ir tai palyginti greitai galima atkurti.
Žinoma, Kijevo prisijungimo prie MS nereikia idealizuoti, nes tai reiškia ekonominį ir geopolitinį prisirišimą prie Rusijos su perspektyva atsisveikinti su savarankiška ekonomine ir užsienio politika. Tačiau kokia yra alternatyva? Sėdėti ant dviejų kėdžių nepavyks. Narystės ir kokių nors rimtesnių privilegijų (pavyzdžiui, bevizio režimo) ES nežada. Gana rimtas yra civilizacinio pasirinkimo argumentas.
Kitaip tariant, galbūt Ukrainai verta ryžtis ir pabandyti perlaužti istorinę priklausomybės nuo Rusijos tradiciją. Bet tai jau bandė daryti V. Juščenka, ir šalis vos neatsidūrė prie pilietinio karo ribos. Be to, tada reikia pasiruošti rimtai suveržti diržus, nes pigių dujų niekas neduos, ir skolintis skolintis ekonomikos reformoms. Tačiau Ukrainos oligarchai nenori reformuotis – jiems ir taip gerai. Taip pat jiems reikia pigių dujų ir pelno jau šiandien, o ne šviesios europietiškos ateities kada nors. Pagaliau, kaip parodė praktika, Vakarai labai nenoriai skolina didelius pinigus Ukrainai, o Rusija čia pat ne tik su reikalavimais, bet ir su milijardais.
Šiandien V. Janukovyčius vis dar bando žaisti su ES ir Rusija, žiūrėdamas, su kuo bus geriau ir kas padės jam išlikti valdžioje. Tačiau anksčiau ar vėliau (ir gana greitai) jam reikės rinktis, nes europiečiai neskuba, V. Putinas spaudžia, o žiema artėja. Prognozės nėra dėkingas dalykas, bet vis tiek galima spėti, kad galiausiai Ukraina vienaip ar kitaip jungsis į Rusijos kuriamą VEE (ar tai bus visavertė narystė, ar 3+1 formatas, nesvarbu, nes esmės tai nekeis – tik vaizdą siekiant išsaugoti orumą prieš antirusiškai nusiteikusią Ukrainos visuomenės dalį).
Ir Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) faktorius šiuo atveju nėra kritiškai reikšmingas. Taip, jis komplikuos Ukrainos kaip PPO narės stojimą į MS, bet visas sąnaudas, reikalui esant, galima kompensuoti – taip pat ir Rusijos, kuri, suprasdama ilgalaikę strateginę Ukrainos ekonominio ir geopolitinio absorbavimo naudą, turėtų sutikti šiek tiek paišlaidauti, sąskaita.
Kaip pažymi jau minėtas J. Pekla, V. Janukovyčiaus ir jo administracijos mentalitetas yra kur kas artimesnis gerai pažįstamiems rusiškiems standartams. „Elgesio šioje aikštėje taisykles jie žino labai gerai, o Briuselyje, Paryžiuje, Berlyne ir Londone jaučiasi nejaukiai. Demokratiją ir įstatymo viršenybę jie supranta greičiau rusiškai nei europietiškai (...)“, – pažymėjo ekspertas. Todėl ir gyvens Ukraina ateityje greičiau rusiškai nei europietiškai.
Vadim Volovoj
