Taigi prezidentinė kampanija Ukrainoje prasidėjo. Dešimtukas sprinterių (arba stajerių) siekia nubrėžto tikslo. Jų laukia intriguojantis bėgimas. Tačiau žiūrovai ypatingo azarto neturi. Tai lengvai paaiškinama: varžosi vienos komandos – Ukrainos nacionalinės rinktinės – žaidėjai, ir, nesvarbu kas laimės, situacija šalyje, jos politika kardinaliai nepasikeis.
„Oranžinės revoliucijos“ laikai liko praeityje, pagrindinė kryžkelė praeita, ir, kas beatsitiktų, Ukraina toliau žengs Europos link. Postsovietinėje erdvėje populiari daugiavektorinė politika Kijevui reiškia vienodą nutolimą nuo rusiškų Rytų ir europinių Vakarų su didesne simpatija pastariesiems. Atgal kelio nėra. „Oranžinės kontrrevoliucijos“ įvaizdis, atrodo, jau neatsiranda net karščiausioje atskirų „Vieningos Rusijos“ deputatų vaizduotėje.
Ukrainos rinkimų klausimu Maskvai yra prasminga užimti laukiančią geranoriško nesikišimo poziciją. Kaip parodė patirtis, vietinių deputatų ir politinių technologų bruzdėjimas atneša Rusijai daugiau žalos nei naudos. Bet kuris spaudimas iš šalies gali paskatinti Ukrainos politikus pademonstruoti „ištikimybę nacionaliniams interesams“, priešpastatant juos santykiams su Rusija.
Ir tikrai nereikėtų manyti, kad viskas, kas įvyko Rusijos-Ukrainos santykiuose per pastaruosius penkerius metus, yra Maskvos pralaimėjimas. Tiesiog laikas suprasti, kad Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika visiems laikams liko istorijoje. Dabar tai kokybiškai nauja valstybė, santykius su kuria reikia ne perkurti, bet kurti iš naujo, pripažįstant, kad nacionaliniai Ukrainos interesai gali nesutapti ir net prieštarauti Rusijos interesams.
Tarp kitko, vienareikšmiškai antirusiško požiūrio kandidatų į Ukrainos prezidentus diskurse nėra. Jų pagrindinis principas: einant į Europą, išsaugoti Rusijos-Ukrainos sutarimą.
Pažymėtina, kad radikalių pokyčių iš Ukrainos nesitiki ir europiečiai, kurie mano, kad ji bet kuriuo atveju niekur nuo jų nedings. Pakartokime dar kartą: Ukrainos prisijungimas prie Europos – tik laiko klausimas. Europos sostinės, suprasdamos, kad bet kuris Ukrainos prezidentas iš visų jėgų bandys stiprinti vakarinį vektorių, yra pasiruošusios jam šiame darbe visokeriopai padėti. Pavyzdžiui, Europa ką tik pasiūlė Ukrainai Krymo pertvarkymo ir „perauklėjimo“ projektą ir nemažus pinigus jo įgyvendinimui. Kijevą tai džiugina. Maskvą – priešingai. Juk šiandien Krymas Rusijai yra savotiška kozirinė korta, ir Kremlius turi rimtą pagrindą nerimauti, kad ją gali „užmušti europinis džokeris“.
Pagrindinė gi išvada Rusijai – kas belaimėtų ateinančius rinkimus, tai netaps tramplinu į kokybiškai naujus Rusijos-Ukrainos santykius. Tai labiau kalnų perėja, už kurios politinis peizažas liks tas pats. Tokia realybė.
Aleksej Malašenko, Maskvos Carnegie centro ekspertas
Parengta pagal kommersant.ru
