Povilas Gylys
Antrojo šaltojo karo sukelta politinė isterija Lietuvoje tęsiasi. Dar daugiau – ją bandoma eskaluoti. Apie tai liudija naujausi ekskomjaunuolių, mūsų karo šauklių Vytauto Landsbergio ir Lino Linkevičiaus pareiškimai.
Kaip visada išsiskiria mūsų „naujasis patriarchas“, kuris, reaguodamas į paskutines pastangas sustabdyti kraujo liejimą Ukrainoje, tėškia, jog Vakarai „tokie kvaili, kad nebereikia ir kvailinti toliau“. Tiesa, jis dar nėra galutinai praradęs vilties dėl JAV prezidento. „Man vienintelis kylantis klausimas – ar prezidentas Barakas Obama kapituliavo, ar ne?“ – sako Lietuvos „vanagų“ ir isterikų dvasinis vadovas.
Taigi, pagal Vytautą, Angela Merkel ir Fransua Holandas yra kvaili Minskas-2 suokalbio, lygintino su istoriniu Miuncheno suokalbiu, dalyviai. Jie bailiai ir kvailiai. Beveik Vladimiro Putino marionetės.
Svarbiausiam karo tribūnui antrina ir mūsų Užsienio reikalų ministras, neapsiverčia liežuvis jį vadinti diplomatijos šefu. Nes diplomatijos jo pasisakymuose šiuo klausimu nepastebėta. Ministro manymu, Vakarai prisideda prie konflikto eskalavimo savo neveiklumu, kuris kyla iš situacijos Ukrainoje nesuvokimo. O jei nesuvokia, tai aišku – jie kvailiai.
Psichologinę įtampą siekiantys palaikyti bando paveikti mūsų viešąją sąmonę, skiepydami mintį apie tai, kad blogis slypi ne tik Rytuose, kad blogio jėgų įtakoms pasidavė Vokietijos kanclerė, Prancūzijos prezidentas ir gal net, baugu, JAV prezidentas.
Tiems, kas jau tapo šio politinio spiritizmo seanso dalimi, siūlyčiau kuo greičiau sau įsignybti ir grįžti jei ne į diplomatinių aukštumų, tai bent į sveikos nuovokos erdvę.
Sveika nuovoka juos nuleistų ant žemės, leistų operuoti realiais faktais, bet ne iliuzijomis. Politiniai iliuzionistai norėtų, kad viskas vyktų pagal jų norus, kaip toj rusiškoj pasakoj: „Lydekai paliepus, man panorėjus...“.
Realioje tikrovėje tenka skaitytis su faktais: karas vargšėje Ukrainoje vyksta, masiškai liejasi kraujas, ne tik fizine, bet ir socialine prasme, griaunami milijonų žmonių gyvenimai. Kadangi žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė, karo mašiną reikia stabdyti. Sveiką protą ir žmoniškumą išlaikę asmenys sakytų: stabdyti karą reiktų dar ir dėl to, kad būtų išlaikytas šansas išgyventi Ukrainos valstybei. Šiandien šios šalies valstybingumui yra iškilusios rimtos, net fundamentinės grėsmės. Karo veiksmų nutraukimas, daugelio blaiviai mąstančių analitikų nuomone, leistų išvengti šios šalies ekonomikos bankroto, drastiško socialinio degradavimo ir naujų politinių perturbacijų – revoliucijų, perversmų ir t.t.
Karinės isterijos skatinimas, ginklų tiekimas ir kitos „vanagų“ siūlomos priemonės toliau griautų Ukrainos valstybingumo pamatus.
Todėl, manau, nereiktų kvailiais vadinti tų politinių lyderių, kurie gerai suvokia grėsmes pačiai Ukrainai ir visam kontinentui bei prisideda prie karinių veiksmų stabdymo. O dabartinis V.Landsbergio, L.Linkevičiaus ir kitų „vanagų“ politinis elgesys prieštarauja tikriems, autentiškiems Ukrainos ir, be kita ko, Lietuvos nacionaliniams interesams. Kenkia jis ir Europos konsolidacijai, kontinento integracinei strategijai.
P.S. Aukštoji politika turi ne visada gerai suvokiamą poveikį konkrečių žmonių, bendruomenių, firmų gyvenimui. Pavyzdžiui, jei karo šaukliai nugalėtų, mūsų jauniems vyrams tektų eiti į karą. Iš to karo ne visi grįžtų ir t.t. Įdomu, ar tą ryšį suvokia „kvailus“ Vakarus keikiantys? Tarkim, ar V. Landsbergis yra pasiruošęs savo anūką Gabrielių iš Briuselio persiųsti į Donbasą?! Juk tai būtų įrodymas, kad jis nuoširdžiai tiki karinio sprendimo sėkme ir kad jis pasiruošęs rizikuoti savo anūko likimu. Suprantu, kad tam reikia asmeninės drąsos. Ar jos turi kitus bailumu kaltinantis Vytautas? Taip pat ir jo nomenklatūriniai bendraminčiai.
