„Šiandien čia aš pamačiau kitokią Lietuvą. Pasijutau tarsi nukeliavęs į visai kitokį pasaulį, kitą šalį. Ne tą, apie kurią kasdien rašo laikraščiai, rodo televizija, o padorią, gražią, dvasingą, labai kūrybingą ir kultūringą Lietuvą – tokia, kokia ji ištiesų yra, ir kokios, deje, mūsų žiniasklaidoje nerasime.“ – susijaudinęs sakė garsusis kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kreipdamasis į būrį išvargusių, bet liepsnojančiais skruostais ir degančiomis akimis į lietuviškos muzikos korifėjų žvelgiančių merginų ir jaunuolių, kurie savo poelgiu tą vakarą tarsi riebiu brukšniu užbraukė viską, kas pastaruoju metu patyčių, smurto ir kitų blogybių kontekste skelbiama apie Lietuvos moksleiviją.
Vėlų sekmadienio vakarą keliasdešimt Vilniaus paauglių bei jaunuolių pelnytai mėgavosi bendraamžių, šeimų bei pedagogų dėmesiu, kupinais susižavėjimo ir nuoširdžiais linkėjimų žodžiais, mat daug kam netikint įrodė viso to tikrai esą verti.
O prieš keletą valandų iki garsaus muziko iš širdies tartų žodžių, Vilniaus Antakalnį sekmadienio vakarą drumstė neįprastas sujudimas: pakiliai nusiteikę įvairaus amžiaus žmonės skubėjo Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos link, dažnas dar ir užsukdamas į greta esantį turgelį – aktyvi prekyba gėlėmis pardavėjoms akivaizdžiai buvo netikėta bei labai maloni. Ir tik pilkuojančios sniego pusnys, primindamos kalendorių ir datas, trukdė patikėti, kad visas šis nemenkas srautas žmonių ir spėriai automobiliais užsipildantis mokyklos kiemas liudija visus skubant ne į kokią tradicinę mokyklinę šventę, o į garsaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ premjerą šioje mokykloje.
Žinia, kad pirmiausia kas šauna į galvą sąsajoje su moklyklos salėje kuriamu ir rodomu bet kokiu vyksmu, tai nors ir mielas, tačiau didesnės auditorijos nežavintis, mokyklinis infantilumas, didelė dalis nelabai natūralaus moralizavimo, kitų -izmų bei profesionalumo stoka.
Todėl nuostabai nėra galo, kai prieštaraujant, rodos, viskam, nuo pat pirmos akimirkos scenoje pradeda rutuliotis darnus, intriguojantis ir realybę verčiantis pamiršti veiksmas.
Jaunieji aktoriai taip įtaigiai pasakoja ,,savo“ istoriją, kad apmirusioje salėje nekyla nė menkiausios abejonės, kad į meilės spąstus patekusi panelė mokytoja Monika yra šios mokyklos dvyliktokė Elzita Giržytė, o josios Rolandas – bendraamžis gimnazistas Jonas Ilevičius iš Mykolo Biržiškos gimnazijos. Ne ką vyrelesnis už juos ir į stotį likimo atvestas kareivis Julius – pirmakursis Muzikos ir teatro akademijos studentas Vincentas Linkevičius. Į mokyklos suolą visų trijų solistų neparklupdo nei dainavimas, žavėjęs salę tyru jaunystės skambesiu bei be nereikalingos įtampos balse (ak, kaip turėtų pavydėti jiems to daugelis, dainas „atliekančių“ įvairiuose TV šou...), nei intymių akimirkų scenos, išgyventos ir pasidalintos su žiūrovu be kruopelytės vulgarumo ar cinizmo.
Miuziklui specialiai suburtas nedidelis mokinių choras taip pat neatsilieko nuo solistų: į vieningą skambesį susiliejantys balsai ir kiekvieno aktoriaus išgyvenama savo dalia, savo likimas, kuria nepakartojamą spektaklio emociją ir laikmetį.
Laikmetį prieš keturias dešimtis metų, kai buvo sukurtas šis miuziklas ir kurio scenoje vaidinantys nėra patys patyrę, sukuria ne tik įtaigi vaidyba, tačiau ir iki smulkmenų apgalvoti ir spektaliui iš visur kur surankioti buities daiktai, drabužiai, to meto mokyklinės uniformos... Ir čia pat, netikėtoje, bet labai logiškoje dermėje su tuo retro stiliumi – skaitmeninėmis technologijomis scenoje kuriami vaizdiniai, ritmika, šiomis dienomis darytos nuotraukos, nufilmuoti stoties vaizdai... ,,traukinys numeris – niolika /...- ani... išvyksta iš kažkelinto perono... vagono...“ – skamba salėje per amžius užkimęs stoties pranešėjos balsas. Besisukantis nemarus laiko ratas, išplėšęs Moniką vienu apsisukimu, kitu – atsiunčia į motinos glėbį mažąją Monikutę... (vaidina Gabija Gorobecaitė).
Ovacijų, ašarų akyse ir nuoširdaus publikos dėkingumo už padovanotus kiekvienam žiūrovui tikrus jausmus galėtų pavydėti bet kuris, ne tik Lietuvos, teatras.
Tačiau apie spektaklį čia ne tam, kad būtų sugundytas būrys teatro gerbėjų jau ryt dairytis bilietų kasos ir stotis į eilę. Šis stebuklas bus išgyventas ir parodytas kažkada dar vieną kartą, bet tai ir viskas, nes net vaikų vaidinimams galioja tie patys autorystes, licencijų ir kitus teisinius dalykus mene reguliuojantys teisės aktai.
Daug svarbiau yra tai, kad čia ir dabar mūsų Lietuvoje yra vaikų, jaunimo, kuris nepaisant laikinų sunkmečių, amžinų skeptikų ir kritikų, patys, niekieno neraginami (dargi ir gerokai stabdyti, kol galutinai įkyrėjo ir buvo ,,pasiųsti“ kurti) susigalvoja štai tokią idėją – pastatyti mokyklos scenoje tikrą muziklą, ja dega ir ją įgyvendina iki galo. Jie nori gyventi kūryboje, vaidinti, dainuoti ir padaro tai stebėtinai kokybiškai, vėlgi, nepaisydami didžiulio nepasitikėjimo ir kliūčių, kurios tarsi jausmų ir jaunimo norų tikrumo testai, kildavo kone kasdien visą devynių mėnesių pasirengimo premjerai laikotarpį. Tokiose situacijoje ir suaugę nuleidžia rankas, ką jau kalbėti apie nekantraujančius, visada skubančius maksimalistus paauglius. O kur dar pamokos, būreliai ir kursai (taip taip, jie dar ir į juos spėjo), pareigos namuose...
Tarp po spektaklio skambėjusių padėkos žodžių, kurių negailėta kiekviem prisidėjusiam, vaikai (net ir nepatogu taip vadinti, po visko...) ypatingai dėkojo maestro G. Kuprevičiui, kurį patys ir susirado, pakalbino ir kuris nė akimirkai jais nesuabejojo – spektaklis bus. Ir pamažu trijų merginų: jau minėtos Elzitos, Skaistės Gorobecaitės ir Birutės Leiputės tikėjimas ėmė plisti kaip virusas, telkdamas į vieną bendraminčių komandą visai nedidelius amžiumi svarbių vaidmenų atlikėjus, svarbius sprendimus priėmusią (dėl materialios paramos pagal kuklias išgales didelei idėjai) M. Daukšos vidurinės mokyklos direktorę Reginą Mikalauskienė su visa josios komanda, jau infekuotą meno ir kūrybos tikėjimu kino režisierių Antaną Maciulevičių bei daugelį kitų, norėjusių tikėti ir buvusių drauge. Kad ir arbata vaikus laiku pagirdyti, blynais pamaitinti, kaip garbaus amžiaus ponai Vacys ir Regina Paulauskai, spinduliavę meile ir tos meilės iš vaikų su kaupu gavę. Deja, 100 % atsparumą vaikų idėjoms ir norui kurti buvo N – t.y. nesuskaičiuojamas valdininkų skaičius, visose, bent kiek su kultūra ir švietimu susijusiose įstaigose... Ką gi, jaunoji karta gavo dar vieną nemokamą (tiesiogine to žodžio prasme) gyvenimo pamoką.
Gavo ją ir pilnutėlė salė žiūrovų, tačiau jau kitokią ir ja norisi pasidalinti su kuo didesniu būriu mūsų, suaugusiųjų, nes, atrodo, kad jos neišmokę prarandame, vėlgi – tiesiogine prasme, labai daug. Besiskirstančiųjų nuostaba dėl reginio kokybės maišėsi su nuostaba: „tai gi tai padarė mano, tavo, mūsų vaikai...“.
Turime nustoti tikėtis iš vaikų tik blogiausio, tik destruktyvaus ir piktavališko. Turime liautis tikėtis, kad įvairūs amžiaus kritiniai tarpsniai patys baigsis, kad vaikai patys, savaime be mūsų meilės, pagarbos, pagalbos, patirties ir pavyzdžio užaugs ir patys kažkaip sužinos kaip suaugus būti ,,žmonėmis“ – taip auga tik piktžolės. Ir turime išmokti tikėti mūsų vaikais. Tikėti, kad jie nuostabūs, kūrybingi, protingi, žingeidūs ir tiesiog – geri. Ir kad jie labai daug ką gali, kai kas nors tikintis jais tiesiog yra šalia.
dr. Elena Martinonienė
