„Kai buvau maža, laukdavau pamokų meno mokykloje gaisrinėje. Taip visi gaisrininkai man tapo pažįstami, žinojau, koks tai darbas ir man jis visada patikdavo. Man patikdavo atėjus į Švenčionių gaisrinę jausti tą specifinį gaisrinės automobilių kvapą“, – pasakoja Irmantė.
Mergina sako, kad tapti ugniagese paskatino jos kaimynas, taip pat panorėjęs tapti gaisrininku. Irmantė pagalvojo, pasitarė su tėvais ir metė jau pradėtus mokslus kolegijoje.
„Tada laukiau dvi dienas atsakymo iš Vilniaus apskrities viršininko, ar gali merginos stoti, nes iki to laiko Lietuvoje nebuvo jokios ugniagesės moters. Jis leido, ir viskas – dokumentus susitvarkiau, sveikatos patikrinim1 praėjau, ir laukiau atrankos.
Per atranką iš pradžių reikėjo pereiti sveikatos patikrinimą, po to buvo bendro išprusimo testas. Praėjus jį, tikrina, ar atitinki fizinius normatyvus: čia įeina plaukimas, bėgimas, hantelių kilnojimas, atsispaudimai. Čia svarbu mokėti plaukti, nes vienas vaikinas, buvęs atrankoje, neišplaukė, tai jis iš karto ir atkrito“,– pasakoja ugniagesė gelbėtoja.
Kai Irmantė išlaikė visus testus ir įstojo mokytis tapti gaisrininke, kritikos iš artimųjų nesulaukė:
„Tėtis labai džiaugėsi – jis iš karto savo draugeliam gaisrininkam paskambino pasakyti, kad jo dukra įstojo. Mama visada sakydavo, kad, svarbiausia, kad aš esu laiminga, sesės irgi palikė. Viena mano sesė, kai tėtis išėjo, atėjo į tą pačią gaisrinę dirbti gaisrinės apžiūros inspektore“,– kalbėjo Irmantė
Paklausus, kokia buvo draugių reakcija dėl jos apsisprendimo, mergina juokėsi:
„Draugių? Nelabai tokių… (yra – red.). Dabar mano draugai – vien vyrai. Labai mėgstu susitikti su studijų grupės draugais, kurie atvyksta į ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursus. Atvykę jie iškart rašo ar skambina man, klausdami „ką veiki? Gal susitiksim?“. Tikrai yra malonu susitikti ir yra apie ką pasikalbėti su žmonėmis, su kuriais 9 mėn. kartu mokaisi“, – pasakoja beveik dvejus metus dirbanti ugniagesė gelbėtoja.
Įvairūs komentarai
Irmantė sako, kad dėl to, jog yra ugniagesė mergina, sulaukdavo įvairių komentarų: kai kurie grupės draugai į tai kreivai žiūrėdavo.
„Buvo tokių komentarų grupėje, kad ką aš, mergina, veiksiu gaisrinėje arba kai kurie sakydavo, kad atsisėsiu prie telefono gaisrinėje, ir ten sėdėsiu visa laiką, tačiau aš važiuoju į gaisrus ir dirbu. Buvo iškilusių diskusijų ir per paskaitas dėl moteriškos ir vyriškos lygybės. Dėstytoja tada, apžvelgusi visus, pasakė, kad ji labiau pasitikėtų manimi nei kai kuriais iš vaikinų, nes tikrai grupėje buvo mažiukų ir kūdučių vyrukų – gal dėl to ji taip ir pasakė“, – kalbėjo ugniagesė.
Visgi atlaikiusi kritiką, dabartinėje savo darbovietėje Irmantė jaučiasi tarsi ant rankų nešiojami – čia esantys vyrai ją gerbia, myli ir globoja:
„Gerbia tai tikrai labai. Kai budėjau per kovo 8, čia išvis man beveik nieko daryti neleido. Net per rikiuotę viršininkas su pavaduotoju sakė, kad „turim vieną merginą, kurią mylim ir gerbiam“, įteikė tulpių puokštę. Išvis gyvenime nesu tiek gėlių gavusi, kaip tą dieną“, – linksmai pasakoja Irmantė.
Visgi mergina pripažino, kad darbe ji nesijaučia lygiavertė vyrams. Pavyzdžiui, atvykus į avariją, 25 kilogramus sveriančią įrangą reikia aukštai iškelti – šį darbą ji mieliau patiki vaikinams. Nors dėl to jai ir nėra smagu, nes juk visi dirba tą patį darbą, tačiau Irmantė leidžiasi pasaugoma savo kolegų, kurie jai primena, kad ji yra moteris ir jai dar reikės gimdyti vaikus.
Jautruoliai neištemptų
Ugniagesė sako, kad, nors darbas yra rizikingas ir pavojus gyvybei yra, bet išsiskiriantis adrenalinas jai labai patinka.
„Iš ugnies žmonių traukti neteko, bet evakuoti juos, palydėti į saugią vietą – nuolat. Šis darbas fiziškai yra sunkus, ypač perkasinėjimo darbai. Pats gaisro gesinimas nėra sunkus – sunkiau yra moralinis nusiteikimas, kai žmonės rėkia, nes būna toks sąmyšis.
Išties šitas darbas sunkus ir fiziškai, ir morališkai, bet aš jį myliu. Aš įrodžiau pirmiausia sau, kad galiu, paskui kitiems ir dabar aš jo į nieką nekeisčiau“, – kalba Vilniaus APVG 6-ojojekomandoje dirbanti Irmantė.
Myli ji darbą nepaisant to, kad tenka pamatyti sudegusius, mirusius žmonės, tačiau mergina to nepriima giliai į širdį – antraip, sako ji, negalėtų ilgai tokio darbo išdirbti.
„Man išvis yra labai gražus vaizdas, kai atvažiuoji į gaisrą ir matai ugnį, einančią per lubas. Taip pat myliu savo darbą dėl to, kad pamainoje su kolektyvu maloniai bendraujam, atmosfera yra draugiška, taip pat įsiliejau į gaisrinį sportą“, – džiugiai kalba Irmantė.
Ugniagesė sako, kad jai teko matyti ir sudegusių kūnų – nuo vaikystės tokie vaizdai Irmantės nebešiurpina ir ji to nepriima į širdį.
„Ne, nu kas čia – atvažiavai, atsiprašau, sudegei, nespėjom, žmonės per vėlai pasakė, nesugebėjom išgelbėti. Jeigu viską laikysiu, kas ten būna, tikrai neišdirbčiau“, – sako ugniagesė, patvirtindama, kad ji nėra iš jautruolių grupės.
Ugniagesių kasdienybė
Mergina papasakojo, kad darbe ji turi būti 7 val. ryto ir dirba ji visą parą. Tuomet ji turi tris laisvadienius, o po to vėl dirba parą.
„Atėję pasitikrinam automobilius, tada papusryčiaujame ir einam į klasę, kur būna mokymai – gelbėjimas iš šulinių, gelbėjimas vandeny ir pan. Tokius dalykus vis tiek turi prisiminti, nes jeigu nesikartosi, viską užmirši, ir koks tada iš tavęs gelbėtojas.
Tada būna praktinės užduotys iš normatyvų, tuomet ateina pietūs, o po pietų – ūkiniai viršininko nurodymai: ar žolę nušienauti, ar iš trinkelių žolę išrauti. Šeštadienį ir trečiadienį turime švaros dieną – tuomet plauname garažą. Naktimis mes ilsimės, bet, žinokit, budėjimo parą neišsimiegosi, nes būni įtampoje. Jeigu naktį suskamba aliarmas, širdis iškart pradeda daužytis“, – kalba Irmantė.
Tapo griežtesnė
Mergina sako, kad ugniagesės profesija ją pakeitė kaip žmogų, ir tais pasikeitimas Irmantė džiaugiasi:
„Aš iš pradžių buvau mielesnė ir geresnė, o dabar griežta pasidariau, bet užtat labiau pasitikiu savimi. Pasitikėjimas čia yra būtinas, nes jeigu nepasitikėsi, kaip kiti galės tavimi pasitikėti? Tu neini vienas į ugnį, čia yra grandis, ir, jeigu savimi nepasitikėsi, kolegai irgi turėtų būti nemalonu“, – kalbėjo ji.
Visgi Irmantė teigia, kad vyriškesnė dirbdama ugniagese ji netapo: mergina mėgsta save palepinti, o ne darbo dienomis Irmantė neišlenda iš suknelių. Ugniagesio darbas, teigia Irmantė, gal ir yra vyriškas, tačiau ir jame yra įvairių niuansų.
Gavo padėką
Irmantė pasakoja, kad būdama viena iš kelių moterų ugniagesių Lietuvoje, jaučiasi tikrai gerai.
„Geras tai yra jausmas – aš iš pradžių įrodžiau sau, po to – grupės draugams, tada tėvams, kad aš galiu. Gavau padėką kaip paskatinimą už nepriekaištingą tarnybą iš apskrities viršininko. Vienas darbuotojas net juokėsi, kad jis tiek metų dirbęs nieko negavo, o aš jau gavau padėką. Mano tėtis buvo išvis piktas, nes jis dvidešimt kelis metus išdirbo, o padėką gavo tik išeidinėdamas į pensiją, o aš nė dvejų metų neišdirbus jau turiu tris padėkas“, – kalbėjo ugniagesė.
Nors kelios padėkos yra iš stipriausio ugniagesio varžybų, kur ji varžėsi moterų kategorijoje, ir vienais metais buvo tik dvi moterys, o kitais – ji viena, mergina jomis vis tiek džiaugiasi. Tad Irmantė apie savo darbą kalba pakiliai – darbe, kur daugelis įsivaizduotų tik vyrus, ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovė Vida Šmigelskienė tv3.lt nurodė, kad iš viso ugniagesėmis šiuo metu Leituvoje dirba penkios moterys: dvi Rokiškyje, dvi Biržuose ir viena (Irmantė) Vilniuje.
