VIII skyrius
Mane pažadino ryški šviesa, plieskianti tiesiai į akis. Prasimerkiau. Gulėjau koridoriuj ant grindų, visiškai nejaučiau savo kūno. Nedrąsiai apsidairiau ir įsiklausiau į garsus aplinkui.
Tylu.
Lėtai viena ranka atsirėmiau į grindis ir pakilus atsisėdau. Kiekvieną mano kūno dalelę persmelkė skausmas, todėl akimirkai sustingau. Bet negalėjau likti ant grindų.
Atsisėdusi kuo puikiausiai mačiau žiurkių kambarį. Tai, kad jų nebuvo, smarkiai viską palengvino.
Staiga pajutau kišenėj vibruojant telefoną. Sugrubusiomis rankomis išsitraukiau ir pažiūrėjau, kas skambina, bet vos tik žvilgtelėjau, skambutis liovėsi. Ekrane sušvito „14 praleistų skambučių“. Kam aš čia taip parūpau?
Paspaudžiau mygtuką ir peržvelgiau sąrašą. Trys skambučiai buvo Beno, likusieji ─ Oskaro.
Pirma jis mane atstumia, netiki, kad buvau jam ištikima ir paleidžia namo, nors žinojo, kad buvau sumušta, o dabar skambina vienuolika kartų? Nelogiškas jis kažkoks. Benas tikriausiai skambino dėl darbo... Kiek iš viso valandų?
Dar kartą žvilgtelėjau į telefoną. 12:35val. Šūdas. Turėčiau būt studijoj ir dirbt su nuotraukom, o ne voliotis kažkur ant grindų. Šūdų bačka... Jei taip ir toliau, mane tikrai atleis.
Atsirėmiau į sieną ir atsistojau.
─ Mėšlas, ─ garsiai nusikeikiau, nes viską taip skaudėjo, jog maniau, kad lūžo ir šonkauliai, ir kojos, ir rankos.
Nukėblinau iki vonios ir pažvelgiau į veidrodį. Atrodžiau baisiau nei baisiai. Kaklas buvo tiesiog mėlynas, pakėlus palaidinę, kūnas taip pat sušvito mėlynumu.
─ O tu šventas šūde... ─ sumurmėjau.
Ką man apsirengti, kad viso to nesimatytų? Net rankos nuo riešų iki pat pečių buvo nusėtos mėlynėmis. Kiek laiko tas žiurkė mane spardė? Pusę nakties? Gerai, kad bent veido nelietė. Skruostas jau pradėjo įgaut normalią spalvą ir žaizdos po truputį gijo.
Nusipraususi, nuėjau į kambarį ir pradėjau knistis spintoje. Iš gilumos ištraukiau plonytį juodą golfą aukštu kaklu ir mėlynus džinsus. Greitai persirengiau ir pagriebus rankinę, šoviau pro duris. Nors gal teisingiau iššlubavau.
Nedrąsiai įžengiau į studiją ir mane pasitiko penkios poros akių. Ir nedaug draugiškų.
─ Kur tu buvai? ─ susirūpino Benas.
─ Atsiprašau, ─ tyliai sumurmėjau. Tikėjausi, kad jis neklausinės detalių, nes nežinojau ką jam pasakyt.
─ Skambinau tau tris kartus. Matei?
─ Mhm, tik jau per vėlai.
─ Nieko nenutiko? ─ jo akys prisimerkė.
─ Ne, viskas gerai, ─ šyptelėjau. ─ Galiu dirbti?
─ Žinoma, ─ linktelėjo ir nuėjo.
Žvilgtelėjau į kitus ─ Deimjenas į mane dėbsojo, kaip visada, piktai. Tikriausiai kitokio jo dar ir nemačiau. Ana mane nužvelgė kaip kokią nešvarią mazgotę. Linas buvo įnikęs į kažkokius lapus ir įnirtingai braukė juos tušinuku, o Kurtas draugišku veidu stebėjo mane. Maniau, jo veidas bus su mėlyne ar kokia žaizda po vakarykščių muštynių, bet jis atrodė lyg naujai gimęs.
─ Žiemą pajutai? ─ pašaipiai paklausė Deimjenas.
─ Pajutau, ─ burbtelėjau sau po nosimi, sėsdamasi prie kompiuterio.
Nebuvau nusiteikus su juo kapliuotis, nes jaučiau, kad šiandien mano nervai visai pašliję. Bet kurią minutę nuo bet kokių žodžių galiu apsiverkt arba isteriškai užrikt visa gerkle.
Deimjenas nieko neatsakė. Girdėjau, kaip man už nugaros pradėjo groti gitara, vėliau prisijungė ir Kurto bosas ir dar Lino būgnai. Norėčiau taip groti.
Girdėdama ramią muziką, visai atsipalaidavau ir atsidaviau darbui. Po gerų dviejų valandų visos nuotraukos buvo sutvarkytos.
─ Baigiau! ─ garsiai pareiškiau, atsilošdama kėdėje.
─ Viską? ─ su nuostaba paklausė Benas.
─ Atrodo. Nebent dar ko norite.
─ Parodyk.
Atsistojau nuo kėdės ir užleidusi jam vietą, įjungiau nuotraukas ir stebėjau jo reakciją. Galiausiai susirinko ir kiti.
Stengiausi kuo mažiau judėti, nes visą kūną tiesiog laužė, būčiau galėjusi kristi vietoj.
─ Kaip tau, sakyčiau, neblogai, ─ pasišaipė Deimjenas.
Nieko neatsakiau. Bijojau pratrūkti.
─ Geras, ─ sumurmėjo Linas ir šyptelėjo man. Atsakiau tuo pačiu.
Benas liepė eiti visiems repetuoti, o jis pats išėjo į susitikimą dėl albumo. O man davė pasiskaityt darbo sutartį ir ją pasirašyt, jei viskas tiks. Šitai dar labiau nudžiugino.
Suskambėjo mano telefonas.
─ Klausau, ─ atsiliepiau.
─ Labas, ─ Oskaras.
Puiku.
─ Kur esi? Man reikia su tavimi pasikalbėt, ─ greitai išdėstė.
─ Dirbu.
─ Gerai, būsiu už penkiolikos minučių, niekur neik. Man tikrai reikia su tavimi pasikalbėti, ─ bėrė.
─ Em... Gerai.
─ Ok. Iki. Ir... myliu, ─ tarstelėjo ir padėjo ragelį, net nelaukęs ką atsakysiu.
Kaip viską suprast?
Kai vėl atsisėdau prie stalo, prie manęs priėjo Deimjenas.
─ Klausyk, mane padarei ne visai gražų, galėtum patobulint? ─ su sarkazmu balse vėl pasiteiravo.
─ Tavo bjaurumo užretušuoti neįmanoma, ─ tyliai atšoviau.
Jis susiraukė ir pasilenkė prie manęs, o aš įsistebeilijau į sutartį.
─ Kuo aš tau taip nepatinku, ką?
Jis klausia kuo jis man nepatinka? Jis durnas ar tik juokauja?
─ Idiotas, ─ burbtelėjau.
─ Atsakyk, man labai įdomu.
Pažvelgiau į jo lūpose išsilenkią menką šypsenėlę, o tamsiai mėlynos akys stebeilijosi tiesiai į manąsias.
─ Tu išvadinai mane prostitute, o dabar nori, kad tave mėgčiau? ─ susiraukiau.
─ Atsiprašau, ─ atrodo, jis kalbėjo rimtai. ─ Ne pats tai sugalvojau.
─ Tai kas sugalvojo? ─ iškart prisikabinau.
─ Mane perspėjo moteris iš galerijos. Ta, ilgais tamsiais plaukais, panaši į raganą.
Kai tai pasakė, nesusilaikiau ir prunkštelėjau.
─ Marta? ─ kikenau. ─ Ji visko prisigalvos, kad tik pinigų kaip nors gautų. Ji melų maišelis. Niekada negalima ja tikėt.
─ Žinosiu, ─ nusišypsojo jis.
Oho. Pirmą kartą mačiau nuoširdžią jo šypseną. Jo! Nuoširdžią! Na, man bent jau atrodė, kad ji nuoširdi.
─ Kodėl tu taip prisirengus? Juk jau beveik vasara ─ nežmoniškai karšta, ─ susimąstęs paklausė jis.
─ Em... ─ pasimečiau. Turėjau greitai sugalvoti pasiteisinimą. ─ Man alergija.
Alergija? Gerai, tebūnie, tiks ir tai. Juk logiška?
─ Kam tu alergiška?
Šūdas, šūdas, šūdas.
─ Eghem... Žiedadulkėms, ─ linktelėjau.
─ Aš irgi alergiškas žiedadulkėms ir man nereikia nešiot tokių drabužių per karščius. Ką tu čia kliedi? ─ įtariai į mane pažvelgė.
─ Na, aš labai alergiška...
─ Kaip labai? ─ neatlyžo.
Koks jam skirtumas kas man?!
Deimjenas suėmė man už rankos ir aš nejučiom garsiai suinkščiau iš skausmo, nes jis persmelkė visą mano ranką ir dalį kaklo.
Kas tau? ─ jis atitraukė savo ranką.
Nieko, ─ atsakiau pro sukąstus dantis.
Ne, tau kažkas yra, nepisk tu čia man proto, ─ jis vėl suėmė mano ranką, tik šįkart silpniau, bet skausmas vis tiek grįžo.
─ Paleisk, prašau, prašau, prašau, paleisk, ─ įsitempiau ir tada jau tikrai pradėjo skaudėt visą kūną.
─ Laira... ─ griežtai kreipėsi. ─ Kas tau yra?
Nieko, tikrai nieko, ─ bandžiau išsilaisvinti.
Bet jis neleido. Suėmęs mano ranką atraitojo palaidinės rankovę ir įsispoksojo į mano mėlynas rankas.
─ Kas... kas tau buvo? ─ sužiopčiojo.
─ Nieko, Deimjenai, paleisk...
─ Na jau ne, pasakyk kas tau yra?
─ Nieko, tikrai. Sakau alergija, ─ išsisukinėjau.
─ Jokia alergija mėlynių nesukelia! ─ užriko jis, o aš pajutau, kaip mano akyse tvenkiasi ašaros. Nemėgstu, kai ant manęs kas nors rėkia. Tai primena man tėvą ir vaikystę, kai jis dar labiau mane mušdavo ir...
─ Nerėk, ─ susigūžiau ir jis paleido mano ranką.
─ Tą pačią akimirką kažkas pabeldė į duris ir į vidų įėjo Oskaras.
─ Galima? ─ mandagiai pasiteiravo jis. Kai pamatė mane, jo akys išsiplėtė ir priėjęs pradėjo atsiprašinėt. ─ Mažute, aš atsiprašau už vakar, tikrai atleisk man...
Deimjenas klausiamai kilstelėjo antakius ir pažvelgė į mane, tada į mano ranką, kurią jau buvau paslėpus.
Neigdama pakračiau galvą.
Jis mano, kad tai padarė Oskaras?
─ Laira, žinau, kad taip buvo pirmą kartą, bet aš prisiekiu, tai daugiau nepasikartos, ─ dėstė Oskaras.
─ Ką tu jai padarei? ─ drebančiu balsu paklausė Deimjenas.
─ Koks tavo reikalas? ─ susiraukė Oskaras.
─ Blet... Tai tu ją taip subaladojai?! Negi tavęs niekas nemokė, kad taip su merginom elgtis negalima? ─ Deimjenas prisimerkė ir sugniaužęs kumščius trenkė Oskarui.
Ugnė R.
