V skyrius
Jau baiginėjau fotografuoti bosistą. Pasirodo, jo vardas Kurtas. Išgirdus vos nesusijuokiau. Kai paklausiau, ar jo tėvai mėgsta Nirvaną, atsakė, kad geriau jau būtų nemėgę, nes ir jis mėgsta – tai jo mėgstamiausia grupė.
Taigi šįkart iš kolonėlių plyšavo Nirvana dainos, o Kurtas taškėsi šviesoje į visas puses. Su gitara ir be gitaros – visaip. Jis čia buvo labiausiai atsipalaidavęs iš visų. Vis mane kalbino ir kvietė į pasimatymą, bet aš jam kartojau, kad turiu vaikiną ir nesiruošiu jo išduoti. Galiausiai jis tik nusišypsojo ir pasakė „bachūras ne siena – galima pastumt“. Bet aš nepasidaviau.
Tikėjausi daugiau nefotografuoti tos vokalistės – Anelijos. Nors kai ją taip pavadinau, ji suisterikavo ir liepė ją vadinti Ana. Apskritai ji buvo... keistoka. Maivėsi, raitėsi ir pyko, jei pasakydavau kokią pastabą. Todėl nesakiau nieko po to, kai paprašiau būti agresyvesne. Pati kalta. Su tokia niekas neišdirbtų, o aš šiandien demonstravau auksinę kantrybę. Jos laimei. Net pačiai buvo keista.
Kai baigiau fotografuoti Kurtą, atėjo eilė Deimjenui. Kai jis išėjo į šviesą, visas susiraukęs, žinojau, kad geriau jo neerzinti. Gerai, gal ir nežinojau, bet nuspėjau. Mačiau, kad jis buvo vienas iš tų, su kuriais geriau nežaist, kad ir kaip man tai patiktų.
– Kokią muziką mėgsti? – tarstelėjau.
– Nežinau. Užleisk AC/DC, – burbtelėjo.
– Nice, – sumurmėjau ir įjungiau dainą „Highway to hell“.
Kai paėmiau į rankas fotoaparatą, Deimjenas pasiėmė elektrinę gitarą.
– Fotografuok nežiopsojus, – suburbėjo.
– Mhm.
Kai pakėliau fotoaparatą sau prie veido ir pažvelgiau pro objektyvą, Deimjeno pirštai prilietė gitaros stygas ir ritmas po sekundės susiliejo su dainos ritmu. Viskas skambėjo be priekaištų. Negalėjau praleist tokios progos, kai jis atrodė visiškai atsiribojęs nuo pasaulio, susiliejęs su muzika ir gitara. Vaizdas buvo dieviškas. Spaudžiau ir spaudžiau fotoaparato mygtuką, o Deimjenas su kiekviena daina vis labiau įsitraukdavo į muziką.
– Kas tavo skruostui? – lyg niekur nieko paklausė jis, kai baigėsi viena iš dainų ir jis, išpiltas prakaito, padėjo gitarą į šalį.
– Em... Draugė su durim nutrenkė, – dirbtinai nusijuokiau.
– Nežinojau, kad taip įmanoma... – žvelgė į savo rankas. Jis atrodė be galo liūdnas.
– Pasirodo įmanoma. Mes taip sugebam.
– Tu meluoji, tiesa.
– Ne, kodėl turėčiau?
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais ir šiek tiek pakėlęs galvą, pažvelgė į mane.
– Nemeluoju, – paslėpiau veidą už fotoaparato ir padariau paskutinę nuotrauką. – Regis, viskas. Puikiai padirbėta. Klausyk... Man tik taip atrodo, ar tu liūdnas?
Jis susiraukė ir piktai dėbtelėjo į mane.
– Koks tavo reikalas.
– Joks, tik tu man pasirodei... prislėgtas, – atrodė parinkau tinkamą žodį.
– Nekišk savo nosies, kur nereikia, – burbtelėjo.
– Atsiprašau...
– Mhm, – numykė ir atsistojęs nuėjo, bet kaip tik tada atėjo Benas.
– Na, ar jau viskas? – pasidomėjo.
– Taip. Kada norėsit pamatyti jas sutvarkytas? – paklausiau, sėsdamasi prie kompiuterio.
– Rytoj pat, jei tik gali. Dar norėsiu, kad per rytojaus ir dar kitos dienos koncertus juos pafotografuotum scenoje.
– Žinoma, rytoj aš laisva. Kelintą susitinkam?
– Hm... Kaip ir šiandien. Ateik čia pat. Tik ne ant stogo – nusijuokė.
– Gerai, – linktelėjau, žiūrėdama į ekraną.
– Pasiruošk, nes tu su mumis praleisi visą dieną.
– Em... Visą?
– Taip taip. Gal iki vidurnakčio ar panašiai. Nesijaudink, parvešim tave namo, – išbėrė.
– Gerai, – nenoriai sumurmėjau.
♦♦♦
Kitą dieną tuo pat metu jau buvau vietoje ir nekantravau sutvarkyti nuotraukas. Šiandien viskas atrodė geriau, nei vakar. Ir nuotaika buvo puiki, nes jau antrą dieną nemačiau žiurkių marmūzių.
Įėjusi, šiek tiek nustebau, kad patalpa, anądien buvusi tuščia, dabar tikrai tokia nebuvo. Tai atrodė kaip normali įrašų studija, su kabinetais ir panašiai.
– Eghem..., – atsikrenkščiau. – Laba diena.
Benas, palinkęs prie kažkokios aparatūros, pamojo, kad įeičiau ir sėsčiau dirbti prie kompiuterio. Be žodžių. Atsisėdau ir viską sujungus, peržvelgiau kelis tūkstančius nuotraukų.
Po kelių minučių Benas taip pat tuo susidomėjo ir mes pradėjom rinkti geriausiai tinkančias albumui. Galiausiai jų pažiūrėti susirinko visa grupė. Keistai pasijaučiau, kai Deimjenas į mane pažiūrėjo. Jo akyse mačiau net ne pyktį, o... tikriausiai tai buvo pasišlykštėjimas. Tik nesupratau dėl ko. Tikėjausi, kad tai ne dėl manęs. Aš jam nieko nepadariau.
– Puiku. Tada jas sutvarkyk galutinai, o jie eina repetuoti, – priekaištingai suburbėjo Benas, kai išrinkome galutines nuotraukas. Jau buvo beveik vakaras.
– Klausyk, – nuėjus Benui, į mane kreipėsi Kurtas. – Gal norėsi kurią dieną nueit kur su manim?
– Kurtai, juk sakiau tau, kad aš turiu vaikiną...
– Nelįsk prie jos, Kurtai, – įsiterpė Deimjenas. – Ji turi daug bachūrų.
Nieko nebesupratau. Kaip suprasti jo repliką?
– Ką? Ką čia nusišneki? – pyktelėjau.
– Na, juk tu turi daug vaikinų. Ir visais jais naudojiesi. Ir dar jie tau moka už paslaugas, piktai nusijuokė. – Kurtas tau būtų gera žuvis, ką?
– Nesupratau? – atsistojus priėjau prie jo ir įsispitrijau į jo tamsiai mėlynas akis, įžūliai žvelgiančias į mane.
– Supratai kuo puikiausiai.
Nesusigaudžiau iš kur toks piktumo priepuolis iš jo pusės. Niekad nepasakiau jam nieko blogo, net normaliai pasikalbėti su juo neteko.
– Ką čia nusišneki? Turiu tik vieną ir man jo kuo puikiausiai užtenka, – iškošiau pro sukąstus dantis, nes jau nedaug trūko, kad prarasčiau kantrybę. Nenorėjau jam trenkt ir prarasti šį trumpą, bet pelningą darbą.
– Taip, kurgi ne, – prunkštelėjo ir nusisukęs nuėjo prie Anos. Ji atsisuko ir užsikabinusi jam ant kaklo, įsisiurbė į lūpas taip, kad man net šlykštu pasidarė. Jaučiausi lyg žiūrėčiau vaikišką porno filmą.
– Asilas, – murmtelėjau.
Atsisukusi vos neatsitrenkiau į Kurtą. Užverčiau galvą ir pažvelgiau į jį – jo veidą puošė menka pašaipi šypsenėlė.
– Man nerūpi, kad turi daug bachūrų Aš tau būčiau geriausias.
– Aš turiu tik vieną! – supykus tryptelėjau koja.
– Mesk jį ir bėgam su manim, – nusijuokęs paėmė mane už liemens ir pakėlė į viršų.
– Nuleisk, – sušnypščiau. Buvo visai nesmagu. – Nepatinka. Nepatinka! Nuleisk sakau! – suleidau nagus į Kurtoo ranką ir jis vos manęs neišmetė.
Čia visi kažkokie idiotai.
Grįžau prie kompiuterio ir nesiruošiau daugiau pakilti nuo kėdės.
Asilai kažkokie, dalbajobai. Abudu. Vienas užsispyręs kaip ožys, o kitas su nerealia fantazija blogąja prasme... Debilai. Iš kur tas idiotas ištraukė, kad aš turiu daug bachūrų ir jie dar man moka už kažką?! Kas čia per pasakos? Turiu tik Oskarą, ir man užtenka. Daugiau man nieko nereikia. Jis mano dovana.
– Laira... aš atsiprašau, – po repeticijos prie manęs priėjo Kurtas ir gailiom akim pažvelgė į mane.
– Atstok. Visi jūs čia pasipūtę. Nespėjot išgarsėt, o jau manot, kad galit leist sau viską... burbėjau. Kai užsivedu, manęs nesustabdysi atsiprašymais.
– Bent jau užsidirbinėjam pinigus švariu būdu, – vėl įsikišo Deimjenas, stoviniuojantis kažkur už manęs.
– Užsikišk. Nesuprantu, iš kur ištraukei tokias nesąmones, bet nukliedėjai kaip reikiant. Valdyk savo fantazijas,– neatsisukus atsikirtau.
Deimjenas piktai nusijuokė ir priėjęs atsisėdo ant stalo krašto, tiesiai prieš monitorių. Kurtas pasitraukė.
– Klausyk, tu čia prieš mane nešok, mergyte, – pasilenkęs sušnibždėjo.
– Grasini man? – pasipūtėliškai šyptelėjau.
– Ne, tik įspėju, – atsakė tuo pačiu. – Žinau, kad dirbi prostitute.
Mano ranka pati automatiškai pakilo ir kumščiu vožtelėjo jam į nosį.
– Dūcha blet, ką čia dirbi!?, – jis susiėmė ranka už veido.
– Kas čia darosi? – pasigirdo griežtas Beno balsas už manęs.
Šūdas. Dabar man šakės. Ne tik atleis, bet dar ir į teismą paduos... Šaunuolė, Laira, tu tiesiog šaunuolė...
Ugnė R.
