II skyrius
Stebėjau, kaip Viltė rūpestingai šukuojasi plaukus, o vėliau dažosi savo putlias lūpas. Niekad taip nesirūpindavau savim. Tiksliau, man nelabai rūpėjo, kaip atrodau. Svarbu, man gerai. Bet Viltė mėgdavo žaist su manim, kaip maža mergaitė su lėle. Išdažydavo, sušukuodavo, papuošdavo mane. Niekad nesuprasdavau kam, o kai paklausdavau, ji tik pasakydavo, kad taip įdomiau gyvent. Kai kartais pasipuoši. Jjjjo...
Kai, nuėjus pas Viltę, išklausiau visas paskalas apie vietines „kekšes“, kas su kuo, kur ir kaip, nebebuvo ką veikt, todėl ji sumąstė supažindint mane su Giedrium. Nenorėjau ten eiti ir stebėti, kaip ji žlugdo tą vargšą vaikiną, jam to net nežinant. Todėl pasiūliau nueiti į koncertą vienam klube, girdėjau, gros nebloga, sparčiai populiarėjanti grupė. Viltė paskambino Giedriui, aš – Oskarui ir visi su viskuo sutiko. Susitarėm, kad prieš aštuonias Giedrius užsuks čia, o aštuntą mūsų atvažiuos Oskaras.
Todėl dabar Viltė gražinos kaip išmanydama, šokinėjo nuo vieno veidrodžio prie kito. Akimirką maniau, kad ji ruošiasi į prabangų pobuvį, o ne į paprasčiausią koncertą, kur bilietas kainuoja dešimt litų.
– Ateik, padažysiu ir tave, – sucypė pamačiusi, kad stebiu kaip ji dažosi.
– Ne, ačiū, man ir taip gerai, – pakračiau galvą.
– Nagiiii, – zyzė.
– Gerai gerai, tik nedaug, – pasidavus nulipau nuo jos milžiniškos lovos ir priėjus klestelėjau į kėdę prie kosmetinio staliuko.
– Kaip tau sekasi su Oskaru? – braukdama šepetėliu per mano skruostus, paklausė.
– Viskas tobula, – šyptelėjau.
Juk su juo kitaip ir negali būt. Jis tobulas.
– Nesipykstat?
– Ne, kodėl turėtume?
– Nežinau, tik šiaip paklausiau, – numykė.
Puikiai pažįstu tą balselį. Kažkas ne taip.
– Vilte, – motinišku balsu tariau. – Kas vyksta?
– Nieko. Tik šiaip, žinai... Jis gražus ir visa kita. Daug merginų kariasi jam ant kaklo. Nebijai?
– Pažįsti nors vieną tokią? – susiraukiau.
Viltės antakiai susiraukė. Ir man tai velniškai nepatiko.
– Ne vieną, – tyliai burbtelėjo.
– Vilte, po galais! – praradau kantrybę, – Ką tu čia šneki? Klok!
Ji sunkiai atsiduso, atsitiesus atsisėdo ant kėdės ranktūrio ir gailiai pažvelgė į mane.
– Tiesiog viena mano pažįstama yra jo kursiokė... Ji vis pasakojo apie kažkokį vaikiną, – sumaskatavo rankom – ir kai pasakė, ką studijuoja ir dar paminėjo jo vardą, supratau, kad ji visąlaik kalbėjo apie tavo Oskarą.
– Na ir? – paraginau ją pasakot toliau.
– Na ir viskas, – gūžtelėjo pečiais. – Ji labai jį įsižiūrėjus, bet sakė, kad jis nepasiduoda.
– Oskaras manęs neišduotų, – nuraminau veikiau pati save, bet negalėjau neigti, kad tai, ką pasakė Viltė, manęs nesunervino. – Jis mane myli.
– Žinau, žinau, – vėl linksmai sučiauškė. – Tik pamaniau, kad jei turėčiau tokį vaikiną, man būtų baisu jį kur nors paleist vieną.
– Na, aš juo pasitikiu, – žvilgtelėjau į veidrodį. – Puikiai padirbėjai.
– Aš dar nebaigiau! – treptelėjo ji, vėl prišokdama prie manęs.
– Aš nenoriu būti barbė! Man užteks! – pamosikavau prieš save rankomis nusijuokdama.
– Kaip nori. Ir būk neužbaigta, – apsimestinai piktai pareiškė ir numetė pudrą ant staliuko.
– Gerai, būsiu neužbaigta, – pakartojau.
Viltės tėvų nebuvo namie, todėl garsiai grojanti muzika vos leido išgirsti durų skambutį. Viltė pašoko lyg įgelta ir, greitai pagriebusi savo rankinę, nudundėjo žemyn prie durų ir akimirksniu jas atidarė. Pasigirdo aukštas Viltės „laaaabas!“ ir žemesnis „sveikutė, braške“. Susirinkusi daiktus, taip pat nulipau į apačią. Prie durų stovėjo iš pažiūros malonus vaikinukas, visai dailus.
– Čia Laira – mano geriausia draugė, – paleisdama vaikino kaklą, mostelėjo į mane Viltė.
– Labas, aš Giedrius, – ištiesė ranką.
– Labas, – paspaudžiau.
Tą pačią akimirką pasigirdo automobilio signalas, spėjau, kviečiantis būtent mus.
– Einam, mūsų jau laukia, – nusišypsojau ir geru puslankiu aplenkiau tuos du balandėlius, jau tikriausiai per daug įsijautusius į poros vaidmenį. Įdomu ar ilgam?
Pamačius jau iki skausmo pažįstamą mašiną, kūną užliejo šiluma ir malonūs virpuliukai. Įsėdau į tą gražutę, į vietą šalia vairuotojo, ir pasisukus nusišypsojau savo angelui.
– Labas.
– Labas, auksute, – šyptelėjo jis ir pasilenkęs įsisiurbė į lūpas.
Prisiekiu, jei ne Viltė su Giedrium, ką tik įlipę į automobilį, būčiau mielai parsivertusi Oskarą ant galinės automobilio sėdynės.
– Važiuojam gal? – priekaištingai burbtelėjo Viltė, bet paskui vistiek sukikeno.
– Dar paburbėsi – išvis nevažiuosim, – atšoviau.
Visi prapliupo juoku.
Kai įėjom į klubą, sustingom. Žinojom, kad grupė populiarėja, bet tikrai nesitikėjom, kad čia bus tiek žmonių.
– Gerai, kad užsakei staliuką, – sumurmėjau Oskarui.
– Jooo, – nutęsė jis. – Nors negalvojau, kad čia bus tiek liaudies.
– Aš irgi, – atsakiau.
– Ei, ten mūsų staliukas, einam! – sucypė Viltė.
Kai atsisėdom, grupė kaip tik įžengė į sceną. Mačiau juos pirmą kartą, bet buvau tikra, kad prisiminsiu ilgai.
Kai užgrojo pirmąją dainą, kiek atidžiau nužvelgiau juos visus bendrai ir kiekvieną atskirai. Dainavo mergina – aukšta blondinė mėlynom akim. Sakyčiau netgi nesugadinta reklamos ir kitokio šlamšto, atrodė gan padoriai. Net ir apsirengus visai skoningai. Nors ką aš nusimanau...
Kitas už akių užkliuvo būgnininkas – jaunas, gal mano metų, o gal kiek vyresnis. Jis įnirtingai daužė būgnus lazdelėm ir kratė savo trumpaplaukę rudą galvą. Išties turėjau pripažinti – jie visi grojo puikiai, o vokalistės balsas tiesiog užbūrė. Nužvelgiau bosistą – žavų juodaplaukį, su nedidele ožio barzdele ant smakro. Jam tiko. Blausi šviesa puikiai išryškino jo veido kontūrus – kampuoti skruostikauliai, lygut lygutėlė nosis. Paskutinį nužvelgiau vaikiną, grojantį elektrine gitara ir dainuojatį pritariantį vokalą. Jo veidas atrodė švelnus, bet vyriškas. Vaikinas netgi atrodė pats vyriškiausias iš visų grupės vaikinų. Jo juodi, kiek ilgesni plaukai buvo sušukuoti labai kruopščiai. Sekundę mąsčiau ar čia jie patys pasirūpino savo išvaizda, ar turi stilistą. Jo oda buvo baltesnėir lygesnė, nei visų kitų,. Bet neatrodė nesveikas ar ligonis, atvirkščiai – jam tai tiko. Akimirką prieš akis švystelėjo Roberto Pattinsono išvaizda „Saulėlydy“ ir aš tyliai sau sukikenau. Jie nebuvo panašūs, bet ta balta oda ir kruopščiai sulipdyti plaukai man jį priminė.
Atsirėmiau į Oskaro šoną ir toliau klausiausi užburiančios muzikos, o minia prie scenos vis labiau šėlo. Kai grupė paskelbė trumpą dešimties minučių pertraukėlę, visas klubas subėgo prie baro. Staiga mano rankinėje suvibravo telefonas. Išsitraukiau pažvelgti, kas skambina. Marta? Čia tai bent! Nuo kada ji man skambina vakarais dešimtą valandą? Nors... nuo kada ji man apskritai skambina???
– Kas? – paklausė Oskaras.
– Marta. Tikriausiai turiu atsiliepti.
Salėje buvo per daug triukšminga, todėl atsiliepiau pabėgėjus link tualetų – ten buvo tyliau.
Pridėjau ragelį prie ausies.
– Klausau.
– Žinau, kad skambinu vėlai, bet rytoj atvažiuok į galeriją. Dvyliktą. Ir nevėluok, – greitai viską išdėstė ir padėjo ragelį.
– Oho, koks mandagumas... Nei „labas“, nei „sudie“, – burbtelėjau sau po nosim.
Kai apsisukau eiti atgal, kažkoks vaikinas atsitrenkė tiesiai į mane ir nosis, atsitrenkusi į jo krūtinę, kone susigrūdo į smegenis.
– Auč! – staigiai atsitraukus, susiėmiau už nosies.
– Atsiprašau, aš tavęs nemačiau, – apgailestaudamas tarė ir suėmė mane už pečių. – Ar bėga kraujas?
– Ne, manau ne, – atsakiau, bet paskui šiek tiek pikčiau iškošiau: – Nuo kada tapau nematoma?
Atsitiesiau ir nužvelgiau tą dramblį, vos neatėmusį iš manęs uoslės dovanos. Kai akys pamatė jo veidą ir smegenys suvokė vaizdą, kiek pasimečiau. Tai buvo vienas vaikinų, grojančių toje grupėje – bosistas.
– Na, tu labai maža ir smulki, kur čia tave pastebėsi, – nusijuokė. – Bet aš juk atsiprašiau.
– Mhm, – dar kiek nedraugiškai tariau.
Nežinojau kaip elgtis. Ar tiesiog nueiti ar...
– Atleisk, mano pertrauka jau beveik baigės, bet... Na, aš tikrai labai atsiprašau, – gūžtelėjo pečiais ir apsisukęs pradėjo žingsniuoti link salės. – Gal dar kada susimatysim. Tu graži, tikrai norėčiau tave dar pamatyt, – mirktelėjo ir nuėjo.
Ar man tik taip pasivaideno, ar jis tikrai su manimi flirtavo?
Ok, whatever...
♦♦♦
Tąnakt vėl miegojau pas Oskarą. Tikėjausi, kad žiurkių pora net nepastebėjo, jog manęs nebuvo namuose pora dienų. Šiandien tikriausiai reikėtų grįžt...
Kai lygiai vidurdienį įžengiau pro galerijos duris, viduje tvyrojo keistai pakili nuotaika.
– O dieve, kaip tau pasisekė, Laira, – nenustygdama vietoje, mane pasitiko Indrė.
– Kas pasisekė? Dėl ko? – nieko nesupratau.
– Tai Marta tau nesakė?
– Ko nesakė? Ji man liepė ateiti dvyliktą. Nesakė dėl ko. Kas čia vyksta, Indre?
– Tau siūlo darbą! – suplojo rankom. – Pelningą!
– Man? Darbą? Kokį? Apie ką tu čia? – visai pasimečiau.
– Ai, tiesiog eik ir pati pakalbėk su tuo vyriškiu. Be to, su juo yra labai dailus vaikinas. Tikras saldainiukas, – mirktelėjo ji man.
– Indre, aš turiu Oskarą, – pavarčiau akis.
– Cha, tu jo net ir norėdama negautum! – nusijuokė. – Jis mano.
– Na ir turėkis, – taip pat nusijuokiau.
Kai įėjau į Martos kabinetą, mane pasitiko trys poros akių. Už savo stalo surauktais antakiais sėdėjo Marta, neįprastai išsipuošus ir pasidažius. O prieš ją sėdėjo du vyriškiai. Vyresnįjį jau buvau anądien mačius galerijoj – jis tąkart apžiūrinėjo mano nuotraukas, bet nedrįsau prie jo prieiti. Kai atsistojo antrasis ir pažvelgė į mane, likau be žado. Visiškai nebesupratau kas čia dedasi. Tai buvo vaikinas iš vakar. Bet ne bosistas, sugurinęs man nosį, o kitas... Tas, panašus į R.Pattinsoną.
– Tai čia ji? – kilstelėjęs vieną antakį, kritiškai mane nužvelgė vyresnysis.
Ugnė R.
