Aprimus brutaliam konfliktui, Ugandoje liko daug neįgalių žmonių, kurie iš šeimos ar valstybės sulaukia labai mažai pagalbos. Jaunuolio Bouncerio ir taip neramus gyvenimas aukštyn kojom apvirto kai jam buvo 15 metų. Jis buvo vienas iš šimtų tūkstančių „perkeltų žmonių“, dėl brutalių sukilėlių veiksmų priverstų palikti savo gimtuosius kaimus, rašo dw-world.de.
Vieną dieną, jam važinėjant dviračiu netoli Apotokito pabėgėlių stovyklos, kur jo šeima slėpėsi nuo sukilėlių lyderio Josepho Kony „Viešpaties pasipriešinimo armijos“ teroro, jis užlipo ant minos ir neteko kairės kojos. Iki šioj jo žaizdos dar visiškai neužgijusios, nes jam nebuvo suteiktas reikiamas gydymas.
„Man vis dar reikia medicininės pagalbos. Ant likusios pėdos esančios žaizdos tinkamai taip ir nesugijo. Jos vis atsiveria“, – pasakojo jis.
Turint omenyje jo patirtų sužalojimų rimtumą, Bouncerį medikai turėtų apžiūrėti mažiausiai kartą per mėnesį. Tačiau pabėgėlių stovykloje, esančioje už 40 kilometrų nuo sostinės Gulu regiono, prieinama tik minimali medicininė pagalba.
Jaunuolis jaučiasi paliktas likimo valiai, apleistas valstybės ir net šeimos, kaip ir dauguma žmonių, ypač senyvo amžiaus, ligotų ar turinčių negalią, kurie atsidūrė dešimtmečius šiaurės Ugandą niokojusio smurto sukūryje.
Prieš dvejus metus „Viešpaties pasipriešinimo armijos“ kovos veiksmai persikėlė į kaimyninę Kongo Demokratinę Respubliką, o valdžia pradėjo ardyti daugelį šiaurės Ugandoje esančių pabėgėlių stovyklų.
Pamažu žmonės ėmė grįžti į savo kaimus, tačiau, kaip ir Bouncerio atveju, jie paliko tuos, kurie, jų manymu, fiziškai nepajėgs įveikti kelių šimtų kilometrų kelio.
Oficialios statistikos apie neįgalių žmonių skaičių Ugandoje nėra. Daugumą jų šeimos laikę paslėpę nuo pašalinių akių, mat pagal šalies kultūrą, neįgalus giminaitis yra gėda šeimai.
Dėl to dauguma negalią turinčių žmonių iš giminaičių gali tikėtis labai mažai pagalbos, o neišvystyta sveikatos apsaugos sistema nepasirengusi patenkinti jų poreikių.
Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, sveikatos apsauga Ugandoje – viena prasčiausių pasaulyje. Pagal šį rodiklį ji užima 186 vietą iš 191.
Valstybinis sveikatos draudimas suteikiamas tik nacionalinio draudimo fondo nariams, kurių 31 mln. gyventojų turinčioje šalyje – vos 500 tūkst.
2006 metais Ugandos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo buvo siekiama suteikti daugiau teisių ir pagalbos neįgaliesiems. Tačiau praėjus penkeriems metams, jis vis dar neįgyvendintas.
„Vyriausybė lėta. Mums reikia laiko, kad po sukilėlių karo suteiktume ilgalaikę pagalbą tiems, kuriems jos reikia“, – kalbėjo Ugandos prezidento atstovu Gulu dirbęs Richardas Totwongas.
Daugiausia vyriausybei pavyko nuveikti tose srityse, kur jai padeda šalyje dirbančios užsienio organizacijos.
„Ugandos vyriausybė bando gauti lėšų iš išorės šaltinių, tačiau pagalba pavienė“, – teigė nuo 1984 metų regione dirbančios italų savanorių organizacijos atstovė Femke Bannink. Organizacija atidarė ortopedijos kliniką ir dirbtuves, užsiima kitomis veiklomis.
Ortopedijos klinikos gydytojai Gulu kasmet gydo apie 430 pacientų. Jų paslaugos nemokamos. Vyriausybė padengia personalo ir infrastruktūros išlaidas, medicininius išteklius tiekia organizacija.
Organizacija rūpinasi žmonėmis, kuriuos suluošino ir sužalojo „Viešpaties pasipriešinimo armija“. Dukart per metus į Gulu atvyksta plastikos chirurgų komanda iš Italijos ir Nyderlandų. Medikai ne tik operuoja, bet ir moko vietos sveikatos priežiūros specialistus.
Nors daugumai Ugandos gyventojų „Viešpaties pasipriešinimo armijos“ žiaurumai jau praeitis, kitiems su konflikto padariniais teks gyventi visą laiką.
Tačiau įvairios pagalbos organizacijos suteikia šiek tiek vilties tokiems žmonėms, kaip Bounceris.
Šiuo metu ir greičiausiai artimiausioje ateityje tokių žmonių ilgalaikė sveikata priklausys nuo išorinės pagalbos, mat Ugandos vyriausybė nesugebės pati savo sužalotiems piliečiams suteikti pagalbos, kurios jiems reikia.
