LTV džiugiai pranešė, kad Valstybės dieną populiariausia televizija buvo LTV. Tikime, nors televizija nepateikė tai įrodančio skaičiaus, o išlukšteno tik ryškiausius savo pirmavimo pavyzdžius - Valdovų rūmų atidarymo ceremonijos, Dainų šventės eitynių ir Tūkstančio aušrų dainos Lietuvai transliacijų auditorijos rodmenis.
Tiesą sakant, tai tampa mada. Prieš LTV taip pasielgė TV3, pranešusi, kad laimėjo birželio mėnesio lenktynes dėl žiūrovų, tačiau bendro (total) skaičiaus taip ir neišeksponavo. Nes nebuvo labai imponuojantis.
Stebėčiausi, jei LTV nebūtų buvusi populiariausia. TV3 ir LNK programose tą dieną buvo vien apysenių komedijų ir veiksmo filmų kartojimai, per kurių nušiurimą neprasimušė netgi didesnio biudžeto renginiai - Mis geltonkasės finalas (LNK) ar Didžiosios lenktynes (TV3).
LTV direktorius Rimvydas Paleckis ta proga padarė optimistišką įžvalgą: Lietuvos televizija vykdė nacionalinio transliuotojo misiją , o šie rezultatai rodo, kad Lietuvos žmonės, nepaisant įvairių sunkumų ir brukamos vartotojiškos gyvensenos, renkasi tai, kas svarbiausia.
Lietuvos radijas galėjo pasakyti kažką dar optimistiškesnio, nes jo devynių valandų laidų blokas nuo pusės aštuonių iki pusės penkių atrodė dar stipriau.
LTV problema, kad tai, kas svarbiausia, neatsitinka dažnai ir vartotojiškos gyvensenos prikišti Lietuvos žmonės neturi galimybės to rinktis. Tokie LTV žiūrėjimo geizeriai reguliariai išsiveržia per bardų, popiežiaus mirtis, olimpiadas, dainų šventes, eurovizijas.
Dabar dar vieno prezidento nuėjimas ir kitos atėjimas. Turint tokios apimties archyvus, kelias kilnojamas televizijos stotis, aibę etatinių žurnalistų ir inžinierių - dar dvi dienos triumfo garantuotos.
Kita aplinkybė, kad aktyvi, jauna, energinga visuomenės dalis, t.y. tikslinė komercinių televizijų auditorija, vasaros metu prie televizorių linkusi sėdėti mažiausiai. O ypač ilgojo savaitgalio metu. Tada žiūrėjimo pyrage padidėja vyresnių žiūrovų kiekis, kuris dėsningai gerina ir LTV rezultatus.
Tiesą sakant, laikas būtų komercinėms televizijoms ir reklamos agentūroms į šią auditoriją pasisukti veidu, o ne pasturgaliu. Krizės metu dažnas darbingo amžiaus žiūrovas gyvena iš minimalaus atlyginimo, o nemaža dalis pensininkų papildomai uždarbiauja ar gauna kelias pensijas. Todėl jie tampa ne mažesne pirkimo galia, nei jauni žmonės.
Žiūrėdamas televiziją JAV stebėdavausi, kad ten reklamų apie pampersus senukams daugiau, nei kūdikiams. Atsakydavau sau paprastai - senukų pensijos dydis ten - palyginamas su nemažai uždirbančio žmogaus.
Pas mus tų ne tik nemažai, bet ir apskritai uždirbančių sparčiai mažta, o pensijos kol kas tokios pačios. Todėl gaunantys pensijas galų gale turėtų tapti masalu TV rinkai.
