Turbūt jau turite teisę jaustis daug pasiekusi?
Taip, pagal savo amžių jaučiuosi pasiekusi nemažai. Tiesa, kartais pagalvoju, kad bendraamžiai jau baigė mokslus, o aš vis dar mokausi tarptautinių santykių ir politikos... Tačiau manęs tokiais atvejais draugai dažniausiai klausia: „O ar daug tavo amžiaus žmonių turi šešerių metų darbo stažą?“ Taigi dėl veiklos tikrai džiaugiuosi, bet manau, kad kol kas tai pirmasis laiptelis. Esu maksimalistė, ir man dar tik 23-eji.
Kuo matuojate laimėjimus – uždirbtais pinigais, pareigomis, laidų reitingais?
Laimėjimus matuoju eilutėmis, kurias galiu įrašyti į gyvenimo aprašymą. Tai skirtingos sritys: MTV, „Kakadu“, tiesioginis eteris laidoje „Dvi minutės šlovės“, darbas radijo laidoje, daugybė interviu su politikais... Juk man buvo tik 17 metų, kai pirmą kartą dirbdama MTV ėmiau interviu iš Prezidento Valdo Adamkaus. Visai nebijojau, tik ne todėl, kad esu drąsi mergina, o todėl, jog šalia Prezidento jautiesi labai jaukiai.
Vis dėlto turėtumėte būti drąsi – juk dar net vidurinės nebaigusi įveikėte labai didelę atranką „MTV Baltic“ vedėjo vietai užimti.
Dėl tos drąsos... Galima sakyti, gyvenu savitaiga. Juk gyvenime visaip gali būti, bet galiausiai rezultatas priklauso nuo tavo minčių. Ir jei žinau, kad man darbe ar dėl darbo reikia ką nors padaryti, tai einu ir darau. Mano credo: „Tu gali!“ Šios frazės nekartoju, ji tiesiog yra manyje. Juk kaip galvoji, kaip save ruoši, taip ir jautiesi. Aišku, jei man reikia pas gydytoją, tai nepadeda – tada sėdžiu prie jo kabineto ir drebu (šypsosi). Kai buvau maža, su šokių grupe daug keliaudavau. Niekada neįsimindavau kelio užsienyje, nes nežiūrėdavau, kur važiuojame. Bet kai pirmą kartą reikėjo pačiai susiorientuoti, iškart perpratau eismo sistemą ir nepaklydau. Tiesiog nebijau daryti. Jei nežinau, niekada nesigėdiju klausti, po kelis kartus perklausiu, jei nesuprantu. Stresinėse situacijose nepanikuoju, psichologiškai išlieku rami. Gal šis būdo bruožas padėjo laimėti MTV. Nors tada, atsimenu, į burną kokias tris dienas nė kąsnio neėmiau, jutau spazmus skrandyje.
Ar jums aktualu baigti politikos mokslus, jei jau pasukote visai kitu keliu ir juo žengti sekasi neblogai?
Taip, nes tarptautinius santykius ir politiką pasirinkau, kai buvau dar visai maža, gal kokių dvylikos metų. Tuomet pasakiau sau, kad baigsiu savo Klaipėdos mokyklą, politikos mokslus, tada važiuosiu į Prancūziją – dėl to ir prancūzų kalbą pasirinkau mokytis. Bet savo mokyklos taip ir nebaigiau, nes 12 klasę dėl darbo jau teko baigti Vilniuje. Todėl dabar daug neplanuoju – tu planuoji, o Dievas juokiasi! Gyvenu šia diena, turiu planų ir tikslų, bet planuoju taip: ne „bus šitaip“, o „aš noriu, kad taip būtų“. Jei labai nori, dažniausiai taip ir nutinka. Bent mano gyvenime, net jei ko nors siekiu nuklysdama į šalį. Štai dvejus metus po mokyklos nestudijavau, tik dirbau, bet paskui vis tiek grįžau prie mokslų. Nors galbūt politikė ir nebūsiu. O juk dar dirbote ir radijo laidoje „Radistai“. Ar darbų ir mokslų krūvis ne per didelis? Iš tiesų daug ant pečių buvau užsikrovusi, pavargdavau. Kartais net neturėdavau laiko pagalvoti, ko noriu ir kaip jaučiuosi. Vis dėlto darbas man – labai svarbus. Net ne koks nors konkretus, o apskritai, tai – vienas tikslų. Jei neturėčiau jokio tikslo, nežinočiau, dėl ko ką nors darau, ir galėčiau šokti nuo dangoraižio. Nes tik tikslai veda į priekį. Todėl gyvenu labai įtemptai, ir man tai tinka.
Ar teko kada nors nujausti gyvenimo permainas?
Netikiu horoskopais, sapnų reikšmėmis, tačiau pasąmonės galia tikiu. Atsimenu, vienu metu vis sapnavau krintančius dantis – krito ir krito jie man kiekviename sapne. Labai nemalonu. Buvau girdėjusi, kad tokie sapnai lanko prieš kieno nors mirtį. Vieną rytą pabudau ir net pagalvojau: „Jau greičiau kas nors atsitiktų ir visa tai baigtųsi, nes nebegaliu taip gyventi.“ Net miegoti nebenorėdavau eiti. Paskui draugė pasakė: „Šis sapnas nerodo, kad kas nors mirs, jis reiškia didelius pokyčius gyvenime. Kuo daugiau kraujo, kuo nemaloniau – tuo aštresni bus tie pokyčiai.“ Ir ką jūs manote – netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis! Pakeičiau gyvenamąją vietą, darbą, įstojau mokytis ir pasikeitė mano būsena. Visa tai įvyko kone per savaitę. Tikrai buvo sunku ir net skausminga. Sapnai baigėsi, bet gal tai sutapimas...
Ar jums sunku priimti sprendimus? O gal klausimus sprendžiate staigiai ir daug negalvodama?
Visada galvoju ir dėl to nuolat patiriu įtampą. Mąstau, analizuoju, vertinu, žvalgausi... Bet kai ateina laikas apsispręsti, staigiai kertu. Dėl to mamytė vis kartoja: „Nedaryk skubių išvadų.“ Mano mama apskritai yra „turbo“. Ji – mano geriausia draugė. Visada su ja galėjau ir galiu pasikalbėti, pasitarti, nors ir elgiuosi labai savarankiškai.
Domitės mada – matyti, kad žavitės drabužių kolekcijomis, įdomiais batais. Ar daug išleidžiate aprangai?
Taip, mada man įdomi. Nesigėdiju pasakyti, kad man patinka gražūs daiktai. Juk esu mergina. Nesu iš tų, kurios sako: „Man nesvarbu, kaip atrodau, šie niekai man nerūpi...“ O iš tiesų ir domisi, ir perka, ir nori gerai atrodyti, ir išleidžia aprangai nemažai pinigų. Ir aš išleidžiu. Jei man patinka daiktas, kitą kartą galiu ir kvailai pasielgti – bet juk dirbu ir uždirbu, nesu išlaikoma tėvų. Batelių man taip pat patinka turėti. Tačiau labai daug daiktų neturiu. Geriau mažiau, bet tokių, kurie iš tiesų labai tinka ir patinka. Neapsikraunu drabužiais, nes vis tiek paskui visų nenešioju. Kartais draugai juokiasi: „Turi tiek džinsų, bet vis tiek tais pačiais mūvėdama vaikštai.“ Gal esu kiek pedantiška, mano namuose visi daiktai tvarkingai sudėlioti: batai – dėžutėse, drabužiai sukabinti pagal spalvą, paskirtį, fi rmą ir pagal tai, kaip jie man patinka.
Ar jaučiatės graži?
Na... taip. Nors, mano nuomone, gražiausios – Lotynų amerikietės! Kai nuo gimimo girdi pagyrimus, jais patiki. Augau tokioje aplinkoje, kurioje man buvo skiriama labai daug dėmesio. Niekada nebuvau lepinama materialiais dalykais, nors viską turėjau, net privačioje mokyk loje mokiausi. Buvau gerai lavinama – mano teta su dėde tonomis veždavo enciklopedijas. Pavyzdžiui, pagal lapelio formą ar paukščio čiulbėjimą galėdavau įvardyti, kas tai. Tačiau svarbiausia – visada girdėjau tik gražius žodžius: „Kokia mūsų Ugnė gera mergaitė, kokia graži, kokia protinga, gabi – šoka, dainuoja...“ Mano vasaros pralėkė kaime, ant šieno, su tikromis uogomis ir daržovėmis. Gavau labai daug meilės. Nuo mažens visur dalyvaudavau – renginiuose, konkursuose... Gal todėl pasimaivydavau – ir durimis trinktelėdavau, ir atsikalbinėdavau. Bet dariau tai vaikiškai ir nepiktai, todėl ir mokytojai ant manęs nepykdavo. Dėl to visada jaučiuosi gerai, nes gėris aplink mane buvo nuolat.
Kaip reaguojate į žmones, kurie dėl kokios nors priežasties į jus žiūri nepalankiai arba netgi neigiamai?
Man labai sekasi, kad tokių sutinku mažai. Jiems arba nusišypsau, arba tiesiog nueinu. Niekada nesiveliu į konfl iktą. Taip, esu degtukas, bet toks švelnus degtukas (šypsosi). Nematau prasmės kovoti su žmonėmis. O komentarų internete neskaitau, neverta. Jei kas nors kritikuoja, apie mane ką nors meluoja, skleidžia paskalas – užsimerkiu, man neįdomu. Pati nemeluoju ir nemėgstu, kai man meluoja. Jei sužinau, kad melavo – viskas. Bendrauju, bet turiu tai omenyje.
Jūsų įvaizdis „Kakadu“ labai žaismingas. Kiek jis atitinka realybę?
Sakau taip: esame dvi Ugnės – ir labai skirtingos, ir gana panašios. Todėl viena kitą papildome. Labiausiai skirtingos tuo, kad toji Ugnė – galbūt daugiau sau leidžia, nes visuomet gali pasiteisinti kaip personažas.
O jūs save ribojate?
Kai tikrai žinau, kad galiu, kartais leidžiu sau būti kandžiai. Bet tam tikroje aplinkoje, prie tam tikrų žmonių – tikrai ne, jei matau, kad liksiu nesuprasta. Be to, amžius man dar neleidžia labai pasireikšti. Mane auklėjo gana griežtai ir konservatyviai, išmokė elgtis pagarbiai. Galėčiau drėbti, bet susilaikau, nes vis dėlto tai būtų nemandagu. Išvydus mane gatvėje ar klube, galima pagalvoti, kad esu labai atsipalaidavusi, linksma, vėjavaikiška. Tačiau iš tiesų esu labai rimta. Gal per rimta – kartais man žmonės apie tai net pasako. Man patinka aiškios taisyklės, ritmas, darbas. O jei kam nors atrodo, kad tai – blogai, tegul žiūri savęs!
Paradoksas, kad jums nepatinka paskalos, vakarėliai, į kuriuos beveik nevaikštote: juk „Kakadu“ laida sukonstruota būtent iš to.
Vakarėliai man labai įdomūs, bet ne tie, kuriuose žmonės su manimi sveikinasi per petį žvalgydamiesi, ar juos fotografuoja. Iš manęs draugai juokiasi, kad niekada nieko nežinau. Kartais net tų viešųjų paskalų apie žinomus žmones, nes man tai neįdomu. Tačiau laidoje jaučiuosi visai patogiai, tai mano darbas, man nesunku smagiai papasakoti, be to, mūsų kolektyvas labai geras. Man patinka dirbti televizijoje – čia atradau save, pamačiau, kad man visai gerai sekasi. Pagaliau pavartau ir žurnalus, ir apžiūriu nuotraukas internete – bet turbūt labiausiai tas sukneles ant raudonojo kilimo (šypsosi).
Apibendrinant turbūt galima pasakyti, kad esate laiminga mergina, kuriai sekasi?
Kalbant rimtai, tikrai viskas yra gerai. Nors dažnai pabambu, kad tas negerai, anas negerai, tai man šilta, tai man šalta, tai noriu valgyti, tai persivalgiau... Esu nuotaikos žmogus, o tų dienų būna visokių. Bet gimiau labai geroje šeimoje, ramioje, be cunamių šalyje. Mane myli, likimas, galima sakyti, apdovanojo, turiu visas galimybes keliauti, mokytis, esu savarankiška. Nedaug, bet turiu žmonių, kurie manimi rūpinasi, draugų. Esu sveika, man brangūs žmonės taip pat sveiki, o tai man atrodo labai svarbu, nes pinigų gali uždirbti, namus pasistatyti, draugą ar meilę sutikti, mokslus pakeisti... Bet jei tau ar artimam žmogui gamta nedavė sveikatos – esi bejėgis. Taigi rimčiau pagalvojusi rasčiau milijoną priežasčių, kodėl šiandien galiu jaustis laiminga.
Irena Kamičaitienė
