Žmogaus teisių stebėjimo institutas informuoja, kad tokios tokios apklausos yra atliekamos kas dvejus metus nuo 2004 metų. Apie tyrimo rezultatus, žmogaus teises Lietuvoje ir Lietuvos įvaizdį Europoje bei pasaulyje kalbamės su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pavaduotoja teisės klausimais Natalija Bitiukova.
Kaip vertinate žmogaus teisių situaciją Lietuvoje? Kokias matote ydas? Ir kokius įžvelgiate gerus pokyčius?
Teigiamas momentas yra tas, kad palyginus šių metų apklausos rezultatus su ankstesnių metų, matyti, jog stabiliai auga suvokiamo informuotumo apie žmogaus teises lygis – net trys penktadaliai Lietuvos gyventojų (60 procentų) mano, kad informacijos apie žmogaus teises jie turi pakankamai (palyginimui: 2012 metais – 51,80 procento). Tai reiškia, kad nevyriausybinių organizacijų, valstybinių institucijų, visuomenės veikėjų aktyvus pastarųjų metų darbas viešinant, „populiarinant“ , skleidžiant informaciją apie žmogaus teises duoda rezultatų.
Vėl gi, viena probleminių sričių išlieka pasitikėjimo žmogaus teisių apsaugos mechanizmais krizė – duomenys rodo, kad ji ženkliai gilėja. Skaičius žmonių, manančių, kad jų teisės buvo pažeistos, išlieka stabilus – maždaug penktadalis respondentų (virš 18 procentų 2012 ir 2014 metais), tačiau palyginus su ankstesniais metais, ženkliai sumažėjo skaičius gyventojų, kurie nusprendė imtis savo pažeistų teisių gynimo – 2014 metais net 95 procentai respondentų, manančių, kad jų teisės buvo pažeistos, niekur nesikreipė. Tuo tarpu ankstesniais metais savo teises buvo linkę ginti penktadalis ir daugiau respondentų (2012 metais – 18,20 procento, 2010 m. – 22,30 procento). Absoliučiai dominuojančia priežastimi išlieka netikėjimas, kad situacija pasikeis – žmonės netiki, kad pavyks efektyviai apginti savo teises – taip manė du trečdaliai respondentų (66,4 procento) (palyginimui – 2012 ir 2010 metais – virš 77 procentų).
JAV leidžiamas naujienų savaitraštis „Newsweek“ Lietuvą pavadino homofobiška šalimi ir skyrė paskutinę – 11 vietą. Lietuva priskirta prie tokių atsilikusių šalių kaip Afrikos, Azijos, Karibų regiono valstybės. Taigi, kaip vertinate tokį užsienio atsiliepimą apie mūsų šalį? Kaip tai atrodo pasaulio ir Europos kontekste?
Tokį apibūdinimą patvirtina ir Europos Sąjungos lygmeniu vykdomi tyrimai. Pavyzdžiui, ILGA-Europe paskelbtame 2014-ųjų metų LGBTI teisių Europoje žemėlapyje Lietuva užėmė 33-ąją vietą iš 49-ių (2013-ais metais – 31-ąją vietą), Latvija – 36 vietą. Tai reiškia, kad LGBTI teisių užtikrinimo lygis Lietuvoje ir Latvijoje yra artimesnis Rusijos ir Azerbaidžano (šios valstybės užėmė paskutines dvi vietas), negu Didžiosios Britanijos ar Belgijos (šios valstybės užėmė pirmąsias dvi vietas).
Galbūt dar būtų įdomu palyginti mūsų ir ne taip toli nuo mūsų valstybės nutolusios Estijos situaciją. 2013-aisiais metais Lietuvos Seimas svarstė penkis įstatymų projektus, kuriais buvo siekiama apriboti homoseksualių asmenų teisę į saviraiškos laisvę, šeimos ryšius, bei visiškai uždrausti lyties keitimo operacijas. Tuo tarpu Estijoje šiemet buvo priimtas partnerystę įteisinantis įstatymas. Priimdamas šį įstatymas Estijos Prezidentas pasakė labai reikšminga dalyką, taikytina visoms Baltijos valstybėms – „Estijos visuomenė neišgyventų, jeigu netoleruotų savo pačių žmonių“ – estai yra per maža tauta, kad diskriminuotu vieni kitus. Negi lietuviai yra per didelė tauta?
Beje, vėliau Lietuvą aplankė Prancūzijos visuomeninio radijo žurnalistas, kuris susitiko su LGL atstovais. Po to parašė straipsnį pavadinimu: „Vizitas į homofobiškiausią ES šalį“ Kaip toks nuolatinis Lietuvos vadinimas homofobiška paveiks tarptautinį požiūrį į mus? Ir kaip apkritai reikėtų vertinti tokius užsienio spaudos tekstus apie Lietuvą?
Mes orientuojamės į vakarus, demokratines vertybes, siekiame ekonomiškai ir politiškai būti arčiau išsivysčiusių valstybių, tačiau patys gadiname tarptautinės bendruomenės požiūrį į save neužtikrindami vienai iš visuomenės grupių pagrindinių teisių, bei nuolat ją diskriminuodami, arba bent jau pateisindami šios grupės diskriminaciją.
Tai reikėtų vertinti kaip pagrįstą kritiką, ją priimti bei padaryti išvadas – ne neigti problemą, o atsigręžti į save, prisiminti, kad Konstitucijos 29 str. bei mūsų priimtose tarptautiniuose įsipareigojimuose yra įtvirtinta visų asmenų lygybės principas ir jo laikytis.
Svarbiausi darbai, ką reiktų padaryti keičiant ir bandant gerinti žmogaus teisių situaciją Lietuvoje?
Vienas svarbesnių darbų, kuris mūsų dabar laukia yra žmogaus teises ginančio aparato stiprinimas. Jau seniai yra kalbama apie proaktyviai žmogaus teisių politikos formavime dalyvaujančios institucijos – Nacionalinės žmogaus teisių institucijos – steigimą. Tokia institucija turėtų:
1) atlikti nuolatinę žmogaus teisių stebėseną; 2) teikti patarimus valdžios įstaigoms žmogaus teisių klausimais, įskaitant dėl teisės aktų projektų ir galiojančių teisės aktų; 3) vykdyti žmogaus teisių sklaidą ir visuomenės švietimą žmogaus teisių klausimais; 4) bendradarbiauti su kitomis institucijomis tarptautiniu lygmeniu; 5) rengti žmogaus teisių padėties ataskaitas; 6) siekti nacionalinės teisės suderinimo su tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių srityje ir kt.
Kad ir šiais metais, JT Komitetas prieš visų formų diskriminacijos prieš moteris panaikinimo pažymėjo, kad Lietuvoje tokios institucijos, įsteigtos pagal Paryžiaus principus, nėra. Jos funkcijų negali atlikti ir tematiniai ombudsmenai, kurių pagrindinė veiklos sritis yra gyventojų skundų nagrinėjimas.
Šiuo metu yra svarstomas Seimo kontrolierių įstatymo pakeitimo įstatymas inkorporuojantis NŽTĮ į šią įstaigą, tačiau ta įstatymo projekto versija, kurią mes turime dabar Paryžiaus principų neatitiktų. Taigi, kitais metais mūsų laukia šio įstatymo tobulinimo darbai.
Deja, bet žmogaus teisių gynimo institucijų aparato įvaizdį labai susilpnino tas faktas, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba jau kelerius metus yra be pastovaus vadovo, o puikiai kvalifikuota kandidatė buvo visais neseniai atmesta dėl to, kad iš tikrųjų gynė tos pačios lyties asmenų teises – kai kurių Seimo narių homofobiškas požiūris buvo akivaizdus.
Seimo narys Petras Gražulis – tamsios ir neišprususios Lietuvos atspindys?
Tokie politikai manipuoliuoja visuomenėje vyraujančiais stereotipais, vietoje to, kad juos paneigtų, siekdami savo asmeninių tikslų. Prie šios problemos sprendimo galėtų prisidėti ir žiniasklaida, suteikdama mažiau „eterio“ populistiniams veikėjams, arba bent jau adekvačiai balansuodama su ekspertų, žmogaus teises gerbiančių visuomenės veikėjų pasisakymais ir idėjomis.
Kalbant apie Lietuvą ir Vilnių sakoma, kad yra dvi Lietuvos. Beje, teko kalbintų gėjų porą, kurie teigia, kad Lietuva yra homofobiška, bet Vilnius ne. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu? Kaip Jūs vertinate Vilnių, ar jis išsiskyria visos Lietuvos kontekste?
„Baltic Pride“ eitynių draudimai, rodo, kad ir Vilniaus miesto valdžia vis dar turi įsišaknijusiu stereotipinių nuostatų. Tačiau, yra ir teigiamų tendencijų. Pavyzdžiui, vakar buvo pristatytas antrasis „LGBT friendly Vilnius“ žemėlapis, kuriame sužymėti Vilniaus barai, klubai ir restoranai, išreiškę palaikymą LGBT bendruomenei. Kita iniciatyva – beveik 70 Lietuvos įmonių vadovų memorandumu pasižadėjo neprisidėti prie homofobinių iniciatyvų ir kurti draugišką aplinką visų seksualinių orientacijų ir tapatybių darbuotojams. Beje, prie jo prisijungė ne tik Vilniaus įmonės, bet ir tinklai, įmonės įsikūrusios Šiauliuose.
Grįžtant prie gruodžio 10 dienos „Vilmorus“ apklausos, mes visgi pastebimi atotrūkį tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir regionų. Pavyzdžiui, žymiai daugiau didžiųjų miestų gyventojų žino kur kreiptis dėl savo pažeistų teisių (56 procentai, Vilnius – 62 procentai), lyginant su kitų miestų gyventojais (45 procentai). Nepasitikėjimo valstybės institucijomis lygis irgi ženkliai skiriasi: 69 procentai kitų miestų gyventojų netiki, kad valstybės institucijos jiems padės apginti savo pažeistas teises; skaičius Vilniuje – 45 procentai.
