Daugiau kaip prieš 2300 metų graikų sukonstruotos rampos yra seniausi žinomi architektūros, skirtos judėjimo negalią turinčių žmonių poreikiams tenkinti, pavyzdžiai. Tokias išvadas padarė archeologė dr. Debby Sneed, dirbanti Kalifornijos valstybiniame universitete Long Biče (JAV). Žurnale „Antiquity“ paskelbusi tyrimą, mokslininkė teigia, kad senovės graikai akmenines rampas įrengdavo tam, kad jomis galėtų naudotis laiptais negalėję lipti pagyvenę žmonės, nėščios moterys, maži vaikai, sunkiai judantys asmenys, besiremiantys lazdomis ir ramentais, taip pat neštuvais nešami ligoniai.
Norėdama ištirti, ar senovės Graikijos architektūroje buvo atsižvelgiama į negalią, D. Sneed aplankė dešimtis senovės Graikijos šventyklų, peržiūrėjo paskelbtas kasinėjimų ataskaitas. Apibendrinusi tyrimų duomenis archeologė daro išvadą, kad kai kurios senovės Graikijos šventovės galėjo būti specialiai projektuotos atsižvelgiant į judėjimo negalią turinčių žmonių poreikius.
Senovės graikai taip pat kentėjo nuo ligų ir negalių
Įrodymų, kad senovės Graikijoje prie pastatų buvo įrengiamos rampos, būta jau anksčiau, bet archeologai į tai didelio dėmesio nekreipė. D. Sneed sako, kad kažkodėl paplitęs įsitikinimas, jog visi senovės graikai buvo raumeningi ir sveiki, kokie ir vaizduojami jų mene.
Mokslininkė teigia, kad egzistuoja daugybė tam prieštaraujančių įrodymų. Išliko nemažai skulptūrų ir piešinių ant vazų, kuriuose vyrai ir moterys vaizduojami atsirėmę į ramentus, archeologai turi neginčijamų įrodymų, kad ir tais laikais žmones dažnai kamavo artritas ir sąnarių ligos, be to, rasta daug medicinos globėjui dievui Asklepijui skirtų dedikacijų – molinių plokštelių, kuriose vaizduojamos kojos ir pėdos. Tai rodo, kad žmonės prašė pagydyti jų skaudančias ar sužalotas galūnes.
Užklupus ligai senovės graikai kreipdavosi į dievus, dažniausiai Asklepiją. Šios šventyklos buvo statomos už miesto ribų, gamtos apsuptyje. Epidaure, Pergame, Koso saloje ir kitur buvusiose Asklepijui skirtose šventyklose buvo atliekami gydymo ritualai. Vienas jų buvo vadinamoji inkubacija: ligonis likdavo nakvoti šventykloje, dievas Asklepijas jį aplankydavo sapnuose, iš ryto ligonis savo sapną papasakodavo žyniams, o šie paskirdavo atitinkamą gydymą.
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
Rampos konstruotos prie gydymui skirtų šventyklų
Kaip išsiaiškino D. Sneed, patekti į vidų padedančios rampos dažniausiai buvo įrengiamos būtent prie Asklepijui skirtų šventovių, kur daugybė judėjimo negalią turinčių žmonių vykdavo prašyti šio dievo užtarimo.
D. Sneed teigimu, IV a. pr. m. e. Asklepijui skirtų šventovių padaugėjo. Ji nustatė, kad dviejose daugiausiai ištirtose tokio tipo šventvietėse buvo įrengta daugiau rampų nei kitose. Pavyzdžiui, į svarbiausią Asklepijui skirtą šventovę, buvusią Epidauro mieste netoli Atėnų, vedė plati akmeninė rampa, dar dvi rampos buvo įrengtos prie šventovės vartų, o prie šalia šventyklos buvusių mažesnių pastatų buvo įrengtos siauresnės rampos, nes stačiais laiptais lipti ramentus naudojantiems žmonėms būtų buvę per sunku.
D. Sneed atkreipia dėmesį į tai, kad didžiojoje Dzeusui skirtoje šventovėje Olimpijoje, kur vyko pirmosios olimpinės žaidynės, kaip rodo tyrimai, buvo tik dvi rampos, o devyniuose Epidauro mieste stovėjusios Asklepijaus šventyklos pastatuose iš viso buvo 11 akmeninių rampų, dauguma jų įrengtos renovuojant šventyklą. Kita, mažesnė Asklepijaus šventykla prie Korinto miesto taip pat turėjo daug rampų.
Pasak archeologės, tokio netolygaus rampų pasiskirstymo priežastis aiški: vietose, kur lankėsi daugiau neįgalių žmonių, buvo įrengta daugiau rampų.
Išvados kelia diskusijas
D. Sneed diskutuoja su kolegomis, teigiančiais, kad rampos buvo įrengiamos statybinėms medžiagoms į statomas šventyklas gabenti ar ten aukojamiems gyvūnams perkelti. Ji sako, kad tai mažai tikėtina: gyvūnai paprastai buvo aukojami specialiose už šventyklų įrengtose vietose, o dauguma senovės Graikijos pastatų neturi rampų, todėl jos įprastai nebuvo rengiamos statybų tikslais, statyboms dažniausiai naudoti kranai ir keltuvai.
Ne visi mokslininkai su D. Sneed išvadomis sutinka. Vokietijos archeologijos instituto Atėnų skyriaus vadovė Katja Sporn pažymi, kad rampos dažniausiai aptinkamos Peloponeso mieste, senovės Graikijos širdyje, tad ji daro išvadą, jog tai buvo regioninė ir palyginti trumpalaikė architektūros tendencija. K. Sporn netiki, kad rampos galėjo būti įrengiamos specialiai turintiesiems negalią.
Vis dėlto nemažai kolegų D. Sneed tyrimą sveikina kaip svarbų žingsnį siekiant geriau suprasti, kaip negalia praeityje formavo visuomenės gyvenimą ir pastatų konstrukcijas. Bet kokiu atveju amerikietė mokslininkė įžiebė įdomią diskusiją, leidžiančią gilintis į senovės graikų architektūros sprendimų motyvus ir jų padarinius senovės graikų visuomenėje gyvenusiems žmonėms.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
