„Mitas sugriautas“ – ne taip seniai išdidžiai skelbė pasaulio spauda (ypač internetinė): iš tiesų vyrams svarbesni yra apsikabinimai, o moterims – seksas. Iš pirmo žvilgsnio viskas tiesa: apklausos atliktos, atsakymai išnagrinėti ir pateiktos tam tikros mokslininkų išvados bei įžvalgos. Tačiau ar jos gali būti tik tokios ir tikrai vienareikšmiškai paneigia „mitus“? Neskubėkite tuo tikėti.
Kas kam svarbu?
„Archives of Sexual Behavior“ moksliniame žurnale Indianos universiteto Kinsey institutas paskelbė savo atlikto tyrimo, kuriam vadovavo šio instituto direktorė Julia Heiman, duomenis. Tyrimo metu buvo apklausta per tūkstantis porų iš Jungtinių Valstijų, Brazilijos, Vokietijos, Japonijos ir Ispanijos, kurios kartu gyvena vidutiniškai 25-erius metus. Apklaustų žmonių amžius buvo apie 40–70 metų, jiems buvo užduodami klausimai apie tarpusavio bendravimo ir seksualinius santykius bei pasitenkinimo lygį šeimoje, vertinant įvairiais aspektais.
Bene populiariausia apie šį tyrimą rašančiuose straipsniuose antraštė buvo „Vyrams patinka apsikabinimai, moterims – seksas“ ir panašiai. Tačiau iš tiesų studijoje nebuvo klausiama, kas moterims ar vyrams patinka – buvo matuojamas apklaustųjų „pasitenkinimo lygis“. Taip, iš tiesų daugiau vyrų nei moterų buvo patenkinti esamais santykiais šeimoje, ir daugiau moterų nei vyrų pareiškė esantys patenkinti esamu šeimos seksualiniu gyvenimu. Tačiau tokie duomenys nereiškia, kad apklaustieji būtent taip vertina santykius ir seksą – atvirkščiai, jie gali reikšti visai ką kita, ir štai kodėl.
Pirmiausia priminsime, kad tai yra pirmoji įsipareigojusių porų studija, kurioje vertinami vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, kartu gyvenantys vidutiniškai 25-erius metus, t. y. gana ilgą laiką. Tarkime, kad įprastai vyrai seksą vertina labiau nei moterys, o moterys labiau vertina jausmingumą nei vyrai. Vadinasi, jei tik galėtų, vyrai siektų sekso dažniau nei moterys, ir tokiu atveju būtų labiau patenkinti savo seksualiniu gyvenimu. Tačiau kai apklausiama ilgus metus pasižadėjimo vienas kitam pančiais supančiota pora, matome visai kitokį vaizdą: vyras sekso gauna tiek, kiek tinka ir patinka jo moteriai, o moteris gauna tik tiek „apsikabinimų“, kiek jos vyras sugeba suteikti. Vadinasi, tyrime išmatuotas „pasitenkinimas“ yra atvirkščiai proporcingas tam, ką vyrai ir moterys vertina, t. y. perfrazuojant minėtąsias straipsnių antraštes – kas jiems „patinka“. Štai kodėl per mažai sekso turintys vyrai nurodo žemesnį pasitenkinimo seksualiniu gyvenimu lygį, o per mažai apkabinamos moterys yra mažiau patenkintos šia poros santykių puse.
Atvirkštinė koreliacija ir dviprasmiškos prielaidos
Ta pačia nata galima tęsti ir toliau. Pasak tyrimo autorių, „vyrai, kurie vertina partnerės orgazmą, dažniau sakydavo, kad poros santykiai yra laimingi“. Kažkodėl nesvarstoma, kad gali būti ir atvirkštinė koreliacija: galbūt tie vyrai, kurie yra laimingesni su savo partnere, labiau rūpinasi jos orgazmu?
Pažvelgus į tyrimą matyti, kad vyrų neklausė, ar jie vertina partnerės orgazmą, o pateikė truputį kitaip suformuluotą klausimą: „Kiek jums svarbu, kad kartu mylintis partnerė patirtų orgazmą?“ Įdomu tai, kad vertindami skalėje nuo 1 iki 10 vyrai savo partnerės orgazmo svarbą įvertino vidutiniškai 8,53 balo, o moterys – 7,96. Tačiau lygiai taip pat žemesniais balais moterys įvertino ir savo pačių orgazmo svarbą. Kodėl apklaustoms moterims orgazmai (tiek pačių, tiek vyro) nebėra svarbūs? Galbūt todėl, kad jų partneriams sunku juos patirti dėl amžiaus, sveikatos sutrikimų ar kitų faktorių? Jei taip, galbūt šie trūkumai, o ne „orgazmo vertinimas“, lemia, kad poros nariai nesijaučia labai laimingi būdami kartu.
Pernelyg platus apibendrinimas
„Vyrai, kurie gyvenime turėjo daugiau sekso partnerių, vėliau buvo mažiau patenkinti seksualiniu gyvenimu“, – teigia tyrimo autoriai, norėdami įteigti, kad ištikimybė ir kuo mažesnė partnerių kaita garantuoja geresnę seksualinio gyvenimo kokybę. Tačiau čia ir vėl tenka prisiminti faktą, kad buvo apklausiami 39–70 metų, ilgą laiką poroje gyvenantys vyrai (vidutiniškai 55 metų), o ne viengungiai ir ne jaunuoliai. Vadinasi, buvo matuojamas pagyvenusio, ilgamečio šeimos vyro pasitenkinimo esamu seksualiniu gyvenimu lygis ir sugretintas su to vyro kažkada turėtų sekso partnerių skaičiumi. Kas išeina? Kad vyrai, kuriems teko pakeisti ne vieną sekso partnerę, dabar yra mažiau patenkinti monogamišku seksu nei tie, kuriems gyvenime šiame fronte išmėginti teko ne kažin kiek. Gali būti ir taip, kad dažnai partneres keičiantys vyrai apskritai yra išrankūs ir sunkiau patenkinami, todėl nenuostabu, kad jų pasitenkinimo lygis poroje nėra toks aukštas kaip kitų. Apie tai užsimena ir tyrimo autoriai: „Geresnės partnerės ar seksualinių nuotykių paieškos gali kilti dėl seksualinio pasitenkinimo trūkumo. Arba daugiau buvusių partnerių gali liudyti apie kitokius apklausiamo vyro standartus ir didesnę patirtį.“ Taip, daugiau patirties – aukštesni standartai ir sunkiau patenkinami lūkesčiai – štai jums ir mažesnis pasitenkinimo esamu seksualiniu gyvenimu poroje lygis.
Gyveno jie ilgai ir laimingai...
Dar viena šio tyrimo dažniausiai cituojamų išvadų, vertinant kad ir lietuviškame fone (pagal skyrybų rodiklius Europos Sąjungoje esame rekordininkai), skamba idealistiškai ir romantiškai: „Tiek vyrai, tiek moterys buvo tuo laimingesni poroje, kuo ilgiau gyveno kartu.“ Vadinasi, tai turėtų byloti apie tai, kad daugėjant kartu nugyventų metų skaičiui, didėja ir laimės pojūtis.
Tarp apklaustų moterų laimės pojūtis šeimoje pirmaisiais 15 santuokos metų fiksuotas žemesnis ir pradėdavo didėti tik tose šeimose, kurios kartu gyveno 20 ir daugiau metų. Viena iš priežasčių, kodėl taip yra, gali būti vaikai: 90 proc. apklaustųjų turėjo vaikų, vadinasi, pirmieji penkiolika santuokos metų sutampa su intensyviausiu vaikų auginimo metu. Tačiau kodėl tarpusavio santykių kreivė, iki penkiolikos metų leidusis žemyn, kilti pradeda tik nuo 20 metų ir vėliau? Vėlgi reikėtų prisiminti, kad buvo apklausiamos poros. Tie, kurių santykiai buvo prasti ir santuokos subyrėjo, paprasčiausiai apklausoje negalėjo dalyvauti. Vadinasi, kuo toliau, tuo daugiau nelaimingų porų bėgant metams išsiskiria, o lieka tik tos, kurios buvo laimingos nuo pat pradžių – išvedus vidurkį atrodo, kad kuo ilgiau gyvena, tuo poros tampa laimingesnės, nors iš tiesų jos jau tokios buvo.
Tai galima patikrinti peržvelgus JAV užregistruojamų skyrybų statistinius duomenis, rodančius, kad skyrybos įvyksta vidutiniškai apie 15-uosius šeimos gyvenimo metus. Ir štai mūsų aptariamoje apklausoje duomenys apie šeimoje patiriamą laimės jausmą pradeda gerėti – pagal statistiką, nelaimingos šeimos paprasčiausiai subyra ir nebepatenka į tyrinėtojų akiratį!
Kiek kitokia yra seksualinio pasitenkinimo kreivė. Moterims jis didėja visos santuokos metu, todėl peršasi išvada, kad kuo ilgiau moteris gyvena santuokoje, tuo geresnis tampa jos seksualinis gyvenimas. Tačiau ir vėl pabūkime skeptikais ir suformuluokime kitokį klausimą: o gal pagerėja ne seksas, bet moteris tampa lengviau patenkinti? Pasak tyrimo, vidutiniškai tik apie 40 proc. moterų būna patenkintos seksualiniu gyvenimu pirmaisiais santuokos metais, tačiau net 86 proc. būna patenkintos tuomet, kai santuokoje išgyvena 40 metų. Bet juk rubinines vestuves (40-osios vestuvių metinės) švenčianti moteris jau būna įžengusi į menopauzės laikotarpį. Vadinasi, pagal šią apklausą išeina, kad moterys seksualiniu gyvenimu labiausiai patenkintos tuomet, kai jų pačių seksualinis potraukis išblėsta, o partneriai pasensta. Apie tai atsargiai užsimena ir Kinsey instituto vadovė Julia Heiman: „Galbūt moterys ilgainiui tampa labiau patenkintos dėl to, kad pasikeičia jų lūkesčiai.“
Rodikliai ir jų kontekstas
Kokia peršasi išvada? Ne, mokslininkai nesiekia mūsų suklaidinti – paprasčiausiai skaitant žinutes apie dar vieną mokslinį tyrimą su sensacinga antrašte verta „įjungti“ skepticizmo filtrą ir prisiminti, kad dviprasmybių tuose tyrimuose gali būti daugiau nei vienareikšmiškų, neginčijamų išvadų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: štai, imkime jau minėtą skyrybų situaciją Lietuvoje. Bene dažniausiai apie jas kalbant naudojamas matas yra tais metais įregistruotų ištuokų skaičius, tenkantis šimtui įregistruotų santuokų. Pagal šį rodiklį išeina, kad 2001-aisiais šimtui santuokų teko 69,9 skyrybos, 2004-aisiais – 57,7, o 2009-aisiais – 45,1. Matant tokius duomenims neretai kyla pagunda paspekuliuoti jais aiškinant, kad pagal statistiką pusė susituokusių porų išsiskiria. Tačiau taip interpretuojantieji neteisingai suvokia šį rodiklį: juk iš esmės jis fiksuoja dviejų skirtingų populiacijų duomenis – tų, kurie išsiskyrė ir santuokas buvo įregistravę praeityje, ir tų, kurie tuokiasi dabar. Vadinasi, šis rodiklis labai priklauso nuo santuokų skaičiaus, o jų gali ir nedaugėti, pavyzdžiui, dėl vis populiarėjančios partnerystės nesusituokus. Nepakankamai tikslūs gali būti ir kiti iš konteksto ištraukti rodikliai: vertinant tų pačių skyrybų lygį kartais matuojamas ištuokų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Ypač staiga į viršų šis rodiklis šoktelėjo 1965–1970 metais, bet ne todėl, kad lietuviai būtų puolę skirtis: paprasčiausiai tuo laiku Lietuvoje keitėsi teisinė skyrybų reglamentavimo tvarka.
