Kai kurie iš mūsų itin vertina laiką, kurį gali praleisti vienumoje, tačiau niekas nenori būti vienišas, ypač kai paaiškėjo, kad vienatvė gali būti užkrečiama. Tinkamiausias būdas jos išvengti – juoktis.
Kad ir kaip ten bebūtų, vienatvė – sudėtinė ir neišvengiama žmogiškosios patirties dalis. Ką jau bekalbėti apie rašytojus, mąstytojus ir filosofus, rašo Psychologytoday.com.
Garsi vokiečių psichoanalitikė Frieda Fromm-Reichmann yra sakiusi, kad vienatvė – blogiausia psichinės ligos pusė. Kenčiantieji nuo rimtos protinės ligos negali pasidalinti savo pastebėjimais ir emocijomis su kitais, mat jų mintys yra nepakeliamai unikalios ir pernelyg savitos.
Rašytojų, filosofų įsitikinimu, vienatvės išvengti neįmanoma: žmogaus buvimas neatskiriamas nuo jo egzistencinės vienatvės.
Vis dėlto vienatvė – ne objektyvi būsena. Tai pageidaujamo ir pasiekto socialinio kontakto skirtumas, neatitikimas. Beje, ji labiau priklauso nuo socialinių santykių kokybės, ne nuo kiekybės. Vienatvę galima jausti ir minioje, turint daugybę pažįstamų, taip pat ir santuokoje.
Kiekvienas yra pasijautęs vienišas, bet chroniška vienatvė kelia grėsmę fizinei ir mentalinei sveikatai. Vienatvė siejama su susilpnėjusiu imunitetu, sulėtėjusiu fizinio atsistatymo mechanizmu, depresija, sumažėjusiu atsparumu stresui, netgi su sutrumpėjusia tikėtina gyvenimo trukme. Dar labiau stebina tai, kad vienatvė gali būti užkrečiama.
Framingham tyrimo apie vienatvę ir vienišus žmones autoriai, išanalizavę ilgai kauptus duomenis, konstatavo, kad vieniši žmonės linkę judėti link socialinių tinklų kraštų – vis labiau prarasti draugus. Vis mažiau draugų turintys žmonės dėl savo vienišumo praranda ir tuos negausius turėtus socialinius ryšius. Prieš prarasdami ir šiuos paskutinius draugus, šie vienišumą perduoda ir jiems. Tarkime, vienišų žmonių kaimynai – jie linkę „pasigauti“ jų vienatvę. Tarp kitko – labiau vienatve „užsikrėsti“ linkusios moterys nei vyrai.
Taip, kaip veidrodis atspindi atvirkščią originalo vaizdą, taip vienatvę atspindi juokas. Juoko socialinės, dinaminės, fizinės ir mentalinės pasekmės yra priešingos vienatvei. Galima sakyti, kad juokas yra vienatvės alter ego.
Juokas kuria socialinius ryšius, sumažina skausmą, nerimą, gerina fizinę ir dvasinė savijautą ir taip pat yra labai užkrečiamas. Nuoširdus juokas kuria saugumą ir žmogišką ryšį. Nemažai žmonių įsitikinę, kad juokas – gynyba nuo pavojaus: tai, kas yra potencialiai pavojinga, nusijuokiant tampa nebe taip baisu.
Filosofas Nyčė juoką laikė atsaku į mirtingumą ir egzistencinę vienatvę. Turėdamas galios nuraminti ir sujungti, juokas čia tampa teigiančiu gyvenimą. Nors ir trumpai akimirkai juokas išplečia sąmonę ir leidžia nustumti baimės jausmą tolyn.
