Baltijos šalių piliečiai prieš sovietų imperiją kovojo taikiais neginkluoto pasipriešinimo būdais, kuriuos sugalvojo JAV Alberto Einšteino institutas, susijęs su Amerikos žvalgyba .
Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pavadinimas šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietų laikais, paverstas baubu. Tačiau prieš 19 metų Lietuvos parlamento gynėjai jautėsi drąsiau, žinodami, kad Amerikos specialiųjų tarnybų karininkas vadovauja Aukščiausiosios Tarybos gynybai nuo galimo sovietų kariuomenės puolimo, 1988-1990 metų „dainuojanti revoliucija” Lietuvoje, kaip ir 2004-ųjų „oranžinė revoliucija” Ukrainoje, nebūtų įvykusios be CŽV ir Pentagono pagalbos, o JAV slaptųjų tarnybų bendradarbiai nustatė tiesioginį ryšį tarp Medininkų žudynių ir branduolinio kuro kasečių, naudojamų „nešvariosioms” branduolinėms bomboms gaminti, vagystės iš Ignalinos atominės elektrinės saugyklų.
Vertingi „nakties šešėlio” patarimai
Knygoje „Lūžis prie Baltijos” Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis rašo: „1991 m. sausį turėjome labai savotišką instruktorių, kuris kaip koks nakties šešėlis pasirodė kartą ir mano akiratyje. Tai buvo Andrius Eiva, lietuvis Amerikos karininkas, dalyvavęs Afganistano kare su sovietais, sukilėlių partizanų pusėje. (...) Jis aiškino taktiką, kurios laikantis Aukščiausiosios Tarybos puolėjams pavojingiausi bus ne tiesioginiai parlamento gynėjai, bet Vilniuje partizaninį karą pradėję patriotai”. Anot Kovo 11-osios akto signataro Sauliaus Pečeliūno, A.Eiva padėjo paversti tvirtove ir pačią Aukščiausiąją Tarybą: patarė, kaip įrengti minų lauką, kad mūsų žmonės neužliptų ant sprogmenų, o AT stogą prikaišioti „siurprizų”, ant kurių būtų pasismeigę sovietų desantininkai.
Išlaisvinęs pavergtuosius padėkos nesulaukė
A.Eiva (Andrew Eiva-Eitavičius) 1972 m. baigė Vest Pointo karo akademiją. 1972–1980 metais vadovavo JAV kariuomenės specialiosios paskirties būriui („žaliosioms beretėms”). Būrio būstinė - Fort Bragas (Šiaurės Karolinos valstija), šūkis - „De Oppresso Liber” („Išlaisvinsime pavergtuosius”). Išsisklaidžius sausio agresijos išgąsčiui, Lietuvos valdžia pamiršo A.Eivą. Jis negavo jokio Lietuvos apdovanojimo, net kuklaus Sausio 13-osios atminimo medalio. O Rusijos KGB generolui Vladimirui Jakuninui, kuriam A.Eiva 1991 m. sausį sutrukdė pasmaugti Lietuvą, buvęs prezidentas Valdas Adamkus 2002 m. iškilmingai užkabino LDK Gedimino ordino Komandoro kryžių.
Sensacinga „žaliosios beretės” versija
Kitas buvęs JAV „žaliųjų berečių” būrio kovotojas Džonatanas Kytas Aidema (Jonathan Keith Idema) per Lietuvos revoliuciją suartėjo su kai kuriais mūsų valdžios, Krašto apsaugos departamento ir policijos pareigūnais, buvo pakviestas mokyti lietuviškųjų specialiųjų pajėgų karių. Dž.K.Aidema savarankiškai tyrė, kas 1991 m. liepos 31 d. nužudė septynis Lietuvos pareigūnus Medininkų pasienio poste prie Baltarusijos SSR sienos. Amerikietis beveik neabejojo, kad tai buvo Rusijos kagėbistų, sovietų karinės žvalgybos ir „naujųjų rusų” mafijos kruvinas kerštas dėl lietuvių pareigūnų sužlugdytos branduolinio ginklo kontrabandos iš Rusijos per mūsų teritoriją. Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė ARAS 1991 m. balandžio mėnesį sulaikė du rusiškus vilkikus, po jų brezentais rasta konteinerių su šimtais gabalų berilio, taip pat vamzdžių, cilindrų, išardytų sovietinių miniatiūrinių branduolinių bombų ir urano-235 detonatorių. Pakeliui „krovinys” buvo papildytas panaudotomis branduolinio kuro kasetėmis iš Ignalinos atominės elektrinės saugyklų. Visas šis masinio naikinimo ginklų arsenalas buvo skirtas Maskvos ir Teherano remiamai libaniečių teroristų grupuotei „Hezbollah” („Dievo partija”) ir palestiniečio antisemito Abu Nidalio vadovaujamai gaujai (iki pasirodant Osamai bin Ladenui, Abu Nidalis buvo laikomas kruviniausiu arabų teroristu).
Rusijos „kurmio” kerštas
Grįžęs į Ameriką, Dž.K.Aidema parašė smulkią ataskaitą Pentagonui apie savo veiklą Lietuvoje, CŽV bendradarbiui įteikė vaizdajuostę, atskleidžiančią, kaip rengiami rusų specialiųjų tarnybų ir 1991 m. sausį Vilniuje žudžiusio KGB dalinio „Alfa” smogikai, o prie savo ataskaitos dar pridėjo tarptautinių konvencijų uždraustą sprogstamojo šovinio kulką, išimtą iš Lietuvos sostinėje 1991 m. sausį nukauto televizijos bokšto gynėjo kūno.
Dž.K.Aidema taip pat neturi lietuviško apdovanojimo. 1994 m. Amerikoje jis buvo apkaltintas sukčiavimu ir įkištas už grotų. Dž.K.Aidema tvirtino, kad jo bylą sufabrikavo Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentas Erlas Edvinas Pitsas (Earl Edwin Pitts). 1996 m. E.E.Pitsas buvo suimtas, o 1997 m. nuteistas 27 metus kalėti, paaiškėjus, kad FTB „kurmis” E.E. Pitsas 1987-1992 metais už 224 tūkst. dolerių Kremliui pardavė Amerikos žvalgybos paslaptis.
Kvietimą į NATO parūpino nematomas užtarėjas
Mūsų istorikai ir politikai mėgsta romantizuoti Lietuvos naujausių laikų istoriją ir pervertina lietuvių visuomenės nuopelnus dėl iškovotos Nepriklausomybės. Jeigu Lietuva 1989-1991 metais nebūtų turėjusi šešėlinių, bet įtakingų užtarėjų JAV Baltuosiuose rūmuose, Senate ir Atstovų rūmuose, „Baltijos kelias” būtų buvęs gerokai kruvinesnis, o gal net baigęsis 1991 m. sausį. 1989-1993 metais JAV prezidento Džordžo Bušo tėvo (George Bush, Sr.) administracijos gynybos sekretoriaus padėjėjas karo strategijos klausimais buvo Polas Vulfovicas (Paul Wolfowitz). Nors daugelis JAV politikų ir visi galingi Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugai Vakarų Europoje prieštaravo, Lietuva vis dėlto 2002 m. netikėtai gavo kvietimą į NATO. Tuo metu, 2001-2005 metais, tas pats P.Vulfovicas buvo prezidento Dž.Bušo jaunesniojo administracijos gynybos ministro pavaduotojas.
Kremlius išsigando ne referendumo
1992 m. vasario 20 d. laikraštyje „The Washington Post” buvo išspausdintas slaptas dokumentas, kurį parengė P.Vulfovico vadovaujama CŽV, Gynybos departamento žvalgybos valdybos bei Valstybės departamento žvalgybos ir tyrimų valdybos analitikų grupė. Geriausi JAV žvalgybos „protai” pasiūlė įtraukti Lietuvą į JAV gyvybinių interesų sferą, o jeigu Kremlius dar kartą bandytų okupuoti mūsų šalį, Amerika ir NATO pradėtų „didelio masto karą su Rusija”: 24-ios NATO divizijos pultų sausuma, 70 naikintuvų eskadrilių atakuotų iš oro, amerikiečių lėktuvnešiai „uždarytų” rusų laivyną Baltijos jūros rytinėje dalyje „kaip butelyje”, sąjungininkų aviacija bombarduotų rusų kariuomenės tiekimo dalinius, o JAV tankai „Abrams” stengtųsi išstumti rusų divizijas iš mūsų šalies. Šis Pentagono planas kur kas labiau nei Lietuvos piliečių 1992 m. birželio 14-osios referendumas dėl okupacinės kariuomenės pasitraukimo išgąsdino Kremlių. Rusija 1993 m. rugpjūčio 31 d. skubiai išgabeno savo kareivius ir ginkluotę iš Lietuvos, metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ir Estijos.
Sąjungininkai susitaria be žiūrovų
Tuometinis Lietuvos vadovas V.Landsbergis, 1992 m. žurnalistų paklaustas, ką galvoja apie slaptąjį Pentagono dokumentą, atsakė: „Mes negalime stebėtis ar piktintis, kad Jungtinėms Valstijoms rūpi išsaugoti Lietuvos laisvę ir demokratiją”. O praėjus 18 metų dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirengusi garsiai atsiprašinėti viso pasaulio, jeigu tikrai paaiškėtų, kad mūsų sąjungininkai amerikiečiai netoli Vilniaus buvo įrengę slaptą kalėjimą suimtiems Rusijos žvalgybos mokyklų auklėtiniams, islamo teroristams, tardyti.
Abejotina sėkmė iš Rytų
Britų rašytojas Gremas Grynas (Graham Greene) 1955 m. parašė romaną „Tykusis amerikietis” („The Quiet American”) apie CŽV bendradarbio „ardomąją veiklą” dar prancūzų valdomame Vietname. Sovietų propaganda „tyliaisiais amerikiečiais” vadino visus JAV žvalgybininkus. Kremlius ne veltui jų bijojo. „Tylieji amerikiečiai” galų gale ir susprogdino Sovietų Sąjungą. JAV rašytojas fantastas Henris Katneris (Henry Kuttner) 1944 m. brūkštelėjo trumpą apsakymą „Nuomininkai” („Housing Problem”). Siužetas toks – sutuoktinių pora išnuomojo kambarį keistam ponui, kuriam viskas sekdavosi. Su kitais daiktais keistuolis atsinešė ir mažą namelį, nuolat uždengtą audeklu. Nuomininkas draudė kilstelėti net audeklo kraštelį ir pasižiūrėti į namelio gyventojus. Tačiau kartą paslaptingasis senis išvyko visai savaitei, o buto šeimininkai nepajėgė nugalėti smalsumo. Paaiškėjo, kad namelyje gyveno maži elfai, kurie labiau už viską mėgo ramybę, tylą ir vienumą, o už tai atsilygindavo savo šeimininkui – jam sekdavosi lošti kortomis, rasti dideles pinigų sumas ir likti sveikutėliam per kraupiausias automobilių avarijas. Kai namelio paslaptis buvo atskleista, laimę dovanojantys elfai iš jo pabėgo, o vietoj gerųjų nykštukų atsikraustė kažkokie apsileidę, prasigėrę mumiai troliai, siūlę abejotiną „sėkmę”.
Nereikia iš Lietuvos vyti „tyliųjų amerikiečių”, kuriems mūsų valdžia pagailėjo net šimtais kaldinamų, į kairę ir dešinę dalijamų, dėl to visai nuvertėjusių apdovanojimų. Pasitraukus CŽV žvalgams, mūsų šalyje vėl gali pasirodyti „šaudantys rusai”.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
