Didėjant bankrutuojančių įmonių skaičiui, teisininkai įspėja dėl galimo piktnaudžiavimo tyčiniais bankrotais ir tobulėjančių kreditorių apgaudinėjimo būdų.
Krizės laikotarpiu verslininkai patiria daugybę neigiamų padarinių: verslo pabaiga, skolos, atsakomybė už prastą įmonės veiklą ir t.t. Tai neretai verčia trauktis iš verslo, tačiau išlipti iš balos sausam ne visada pavyksta - civilinė ir baudžiamoji teisinė atsakomybė verslininkus dažnai priremia prie sienos. Šie savo ruožtu bando apeiti įstatymus. Teisininkai prognozuoja, kad per ateinantį pusmetį tyčinių bankrotų padaugės, o besiverčiantys individualia veikla pereis dirbti samdomo darbo, rašo „Respublika“.
Daugėja tyčinių bankrotų
„Dabar dažnas į krizę pakliuvęs verslininkas vengs informuoti kreditorius apie įmonės atskyrimą, apie tai skelbs mažuose leidiniuose, o ne informuos kreditorius asmeniškai, tokiu būdu siekdamas paspartinti bankroto procesą“, - sako advokatų kontoros „Devyžis ir partneriai WILL“ advokatas Paulius Docka.
Anot jo, tyčinis ar normalus bankrotas, galima atskirti pagal tam tikrus bendrus bruožus. Normalaus bankroto atveju įmonėje susikaupus kritinei skolos sumai, kreditoriai dažniausiai yra tipiniai: „Sodra“, bankai, darbuotojai, verslo partneriai, be to, įmonėje lieka tam tikro turto. O tyčinio bankroto atveju turtas pradedamas naudoti itin aktyviai, t.y. perleidžiamas kitiems asmenims, nuomojamas, įkeičiamas, idant atėję į įmonę turto administratoriai per bankroto procesą neaptiktų turto. Tokiu būdu stengiamasi numušti potencialių kreditorių ūpą toliau gilintis į šią bendrovę.
Klasikinis bankrotas yra tęstinis procesas - įmonė merdėja, susirašinėjama su kreditoriais ir t.t Tyčinio bankroto atveju viskas vyksta žaibiškai - tuomet įmonė netgi neturėdama priteistų iš kitų įmonių reikalavimų staiga kreipiasi į teismą ir prašo iškelti bankroto bylą. Paprastai bankroto bylą inicijuoja pats kreditorius, šiuo atveju pagrindinis iniciatorius būna pati įmonė, vadovas ar akcininkai.
„Kelią galėtų užkirsti ne tik teisėsaugos institucijos, bet ir kreditoriai. Šiandien inicijuoti bylą dėl tyčinio bankroto, skolininko nesąžiningumo beveik neįmanoma, nes teisėsaugos institucijos yra apkrautos bylomis, o tyčinio bankroto byla dažniausiai yra neįdomi“, - sakė P.Docka ir pridūrė, kad bankroto procesuose 2006-2007 m. dominuodavo privatūs kreditoriai, t.y. net 41 proc. skolų sudarė privatiems asmenims, o ne valstybei, todėl bankrotus tiriančios teisėsaugos institucijos būna pasyvios.
Prognozuojama, kad atėjus krizinei situacijai prasidės kaltųjų medžioklė. Tikėtina, kad akcininkai ims itin griežtai kontroliuoti įmonės vadovus, kaip jie vykdo savo veiklą, ar pinigai nekeliauja į šalį, ar sąžiningai perkamos paslaugos ir pan. Akcininkai, pasitraukę iš operatyvaus įmonės valdymo, artimiausiu metu turėtų grįžti ir vėl stoti prie bendrovių vairo negalėdami pasitikėti samdomais direktoriais.
Valstybė negelbės
Advokatų kontoros „Devyžis ir partneriai WILL“ advokatas Marius Devyžis atkreipia dėmesį, kad nuo šių metų pasikeitusi mokestinė politika itin stipriai atsiliepė individualia veikla besiverčiantiems asmenims. Dėl to dabar individuali veikla tampa viena iš mažiausiai patrauklių verslo veiklos formų - verslininkai vis dažniau kels klausimą, ar išties verta prisiimti riziką, nes tokiu atveju yra atsakoma visu savo turtu.
„Šiandien mokestinės sąnaudos pagal darbo sutartis dirbančių asmenų jau yra mažesnės negu besiverčiančių individualia veikla, todėl manome, kad šia veiklos forma užsiimančių asmenų tikrai mažės. Žmonės vėl stengsis įsidarbinti įmonėse pagal darbo sutartis, nes tai yra mažiau rizikinga ir tenka mažiau atsakomybės. Be to, turint omenyje dabartinę mokesčių politiką, jie turės galimybę daugiau uždirbti“, - sakė M.Deivyžis.
Anot jo, valstybės siūlomi instrumentai apsaugoti įmones nuo žlugimo yra labai sąlygiški. Vienas instrumentų - mokestinės nepriemokos perkėlimas, t.y. nesugebėdamas sumokėti tam tikro mokesčio verslininkas su Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) gali pasirašyti mokestinės paskolos sutartį.
Tačiau mokestinės paskolos sutartis gali būti pasirašyta tik su ta įmone, kuri sugeba VMI įtikinti, kad jos sunkumai yra laikini, o jei bus pastebėta, kad įmonė neturi šansų ir yra smarkiai įsiskolinusi, pagalbos tikėtis neverta.
„Skamba gražiai, tačiau tokia sutartis yra prieinama tik nedaugeliui. Praėjusiais metais tokių sutarčių buvo sudaryta apie 100, šiais metais - apie 20. Kyla klausimas, ar tai yra gelbėjimosi ratas, ar kilpa ant kaklo. Kad ir kaip būtų keista, valstybė yra daug griežtesnė ir žiauresnė negu galimas verslo partneris, su kuriuo pasirašoma sutartis. Viskas yra gerai tol, kol tiksliai mokamos įmokos, tačiau jei nors vieną kartą pavėluojama sumokėti, VMI automatiškai nuo įmonės sąskaitos nurašo skolą“, - teigė advokatas.
Indrė Lauciūtė
