Geriausia būtų, kad visi turėtų darbo ir uždarbio. Dirbantis žmogus užimtas, jaučiasi reikalingas, yra kolektyvo dalis ir tai veda į augančius lūkesčius, poreikius. O nedirbantis jau tarsi už borto jaučiasi ir kuo ilgiau tai tęsiasi- tuo labiau didėja galimybė pulti į neviltį, pradėti vartoti alkoholį ir t.t. Todėl ne akcizas alkoholiui gerina žmonėms gyvenimus, o darbas, kolektyvas ir uždarbis. Kiekvienas nori būti užsidirbęs pragyvenimą, o ne išmaldos prašytojas. Bet kažkaip pas mus tų darbo vietų nelabai kuriasi, ypatingai regionuose. Jau nekalbant apie atlyginimą. Taigi, jei žmones išmetame už borto, tai privalome ir gelbėjimosi ratą (pašalpas) suteikti. Tik kuo mažiau žmonių pretenduos į pašalpas- tuo geriau bus ne tik valstybei, bet ir patiems žmonėms. Įsivaizduokime, jei emigrantai būtų neemigravę, o čia darbo ieškotų darbo biržose? Beveik milijonas piliečių prie dabar esančių prisidėtų! Kaip mes atrodytume ES valstybių tarpe? Žiauriai net ne tas žodis. Jis per švelnus tokią situaciją apibūdinti. Reiškia, Lietuvai piliečių reikia dar mažiau. Būtent tiek, kiek sugebame įdarbinti... Ne veltui gyventojų mažėjimas siejamas su ekonomika, nors kai kas į pirmą vietą bando iškelti nesiskaitymą su žmogumi. Taip, yra ir toksai dalykas. Jau vien minimalaus atlyginimo mokėjimas yra nesiskaitymas su žmogumi, jo nuvertinimas ir paniekinimas. Todėl ir išvyksta tautiečiai, juk gyventi kažkaip reikia kiekvienam.