Pradžia – savadarbėmis lentomis
Romo pažintis su žiemos sportu prasidėjo beveik prieš dvi dekadas. Tuomet vilniečiui buvo apie 10 metų.
„Augau ant Šeškinės kalno. Iš pradžių pats gaminausi lentas – susirasdavau kokį pagalį ir pasidarydavau. Lenta laikydavo gal pusvalandį, sulūždavo. Matydavau kitus su snieglentėmis ir žinojau – ateityje ir aš tokią turėsiu“, – tv3.lt prisiminimais dalijosi R. Ruzgys.
Kai vaikinas, būdamas 18-os, gavo pirmąjį atlyginimą, pinigus investavo į lentą. Tąkart už ne pirmos jaunystės įrangą teko atseikėti maždaug 300 litų.
„Nepaisant to, kad snieglentė nebuvo nauja, jos nesulaužiau. Greičiau ji man atsibodo nei sulūžo“, – prisiminė R. Ruzgys.
Jo skaičiavimais, snieglenčių sportas – brangus. Didžiąją išlaidų dalį sudaro kelionės ir įranga, kuri greitai dėvisi, ją reikia kone kasmet keisti.
Pasak R. Ruzgio, įrangos kaina – skirtinga. Taupydamas gali apsirūpinti už mažiau nei tūkstantį eurų. Tačiau jei nori naujausios lentos, apkaustų, batų, teks išleisti per du tūkstančius.
Romas vaikystėje dažniausiai sportuodavo vienas. Dabar į kalnus traukia ir su kompanija.
„Būna, kad ten sutinku slidininkus, kartu leidžiame laiką. Nepaisant to, jog snieglentininkų ir slidininkų buvimas kartu prieštarauja visiems garbės kodeksams, – juokėsi ekstremalas. – Iš esmės laisvalaikiu daugiau nieko neveikiu, tik slidinėju.“
Dėl snieglenčių gyveno palapinėje, mašinoje
Romualdas išbandė savo jėgas ne tik treniruotėse. Vaikinas prieš pustrečių metų dalyvavo Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) organizuojamose Europos taurės varžybose Olandijoje. Vilnietis akrobatinio nusileidimo rungtyse buvo 92-as ir 80-as.
R. Ruzgiui labiausiai įsiminė poilsis Italijos Livinjo kurorte. Ten daug saulės, pigu, skanus maistas.
Pašnekovas, kartu su kolegomis snieglentininkais, dažnai vyksta paslidinėti kitose Baltijos šalyse – Latvijoje, Estijoje.
„Ten skiriama daug daugiau dėmesio nei Lietuvoje, kur žiemos sportas nėra toks populiarus, – mano R. Ruzgys. – Mūsų šalyje geriausia padėtis Liepkalnyje. Nuvilia Druskininkų arena, kuri neprižiūrima, joje prastas sniegas, neįmanoma pasiekti reikiamo greičio.“
Anksčiau Druskininkai trejus metus buvo kone antraisiais Romo namais.
„Ten vasarą, rudenį važiuodavau kone kiekvieną savaitę – kol lauke neiškrisdavo sniego. Neturėjau daug pinigų, tad gyvendavau palapinėje arba mašinoje. Taip daugiausia esu praleidęs porą savaičių“, – atskleidė vilnietis.
Svarbiausia – nepasiduoti pirmosiomis kančių savaitėmis
Pasak R. Ruzgio, snieglentininkų apranga didelės reikšmės neturi. Svarbiausia, kad pačiam sportininkui būtų patogu.
Sumušimai – snieglentininkų kasdienybė.
„Lūžių gali išvengti nuolat sportuodamas. Jei per sezoną slidinėji savaitę, didelė tikimybė, kad patirsi traumą, nes kūnas visiškai nepasiruošęs. Reikia nuolatinių treniruočių, – patarė Romualdas. – Per beveik 20 slidinėjimo metų turėjau tik vieną lūžį – riešo.“
R. Ruzgį galima laikyti ekstremalu.
„Anksčiau nebijojau atlikti snieglenčių triukų. Dabar jau bijau. Gal atėjo toks amžius, – juokėsi pašnekovas. – Snieglenčių sporto šakoje pirmosios savaitės – kančios. Jeigu nepasiduodi, galbūt vėliau to ir nemesi.“
Lietuviai – artimiausiose olimpiadose
R. Ruzgys su nekantrumu laukia po kelių dienų prasidėsiančių Pjongčango olimpinių žaidynių.
Pietų Korėjoje sportininkai varžysis penkiose snieglenčių rungtyse.
„Laukiu visų jų. Ir nebūtinai tik snieglenčių varžybų. Mėgstu biatloną. Iš esmės man patinka visas žiemos sportas. Išskyrus akmenslydį. Kodėl? Nežinau, jo niekada nežiūrėjau. Atrodo nerimtai“, – juokėsi Romualdas.
Jo teigimu, Lietuvoje snieglentininkų skaičius nedidelis.
„Yra tiek, kad visi vienus kitus pažįsta“, – šypsojosi R. Ruzgys.
Lietuvos snieglentininkai į Pjongčangą nevyks. Arčiausiai tikslo buvo pasaulio ir Europos taurių varžybose dalyvaujantis 15-metis Motiejus Morauskas.
„Manau, jis turi visas sąlygas ateityje tapti olimpiečiu. Ir ne tik Motiejus. Nuo jo nė kiek neatsilieka bendraamžis Gytis Vebra. Jei jie bus skatinami ir motyvuojami, ateityje tikrai vyks į olimpines žaidynes“, – įsitikinęs R. Ruzgys.
