Tačiau ši amžinos meilės švente vadinama Valentino diena ne ką mažiau svarbesnė ir kitai kategorijai žmonių. Tikrai taip, vienišiams.
Nors daugelis vienišių Valentino dienos metu atvira gerkle jums išrėktų, jog ši šventė yra tik dar vienas kvailas komercinis burbulas, taip lengvai nepatikėkite šiuo apgalvotu ir itin stipriai pavydu užmaskuotu melu.
Vienišiai nekenčia Valentino dienos.
Ir ne dėl to, kad jie neturi šalia žmogaus, kuris jį apkabintų ar parneštų namo tądien šokolado. Jie nekenčia visų tų, kuriems yra parnešama to šokolado. Visiems vienišiams tiesiog protu nėra suvokiama, kodėl štai buvusi kokia nors kolegė, kuri atrodytų galėtų būti nekenčiamiausių žmonių sąrašo viršuje, yra mylinti ir mylima, o jie – vieni ir niekam nereikalingi.
Iš tiesų, ši didinga meilės diena man asocijuojasi su mokykla. Būtent mokyklos foje dar likus porai savaičių iki Valentino dienos, atsirasdavo raudonai papuošta kartotinė dėžė ant kurios puikuodavosi užrašas „Valentino paštas“. Ir nors atrodytų, kad užduotis gana paprasta – išsiųsti laišką savo mylimajam, viskas tikrai nebūdavo taip paprasta.
Laišką reikėdavo parašyti taip lyg ir būtų galima suprasti, kas jį atsiuntė, bet reikalui esant ir būtų galima išsisukti, jeigu situacija pakryptų visai kita linkme. Toks „Valentino paštas“ mokykloje suvedė ne vieną įsimylėjusią širdį.
Tačiau šiais internetinių programėlių ir žaidimų laikais viskas vyksta šiek tiek kitaip. O ir meilės paštas įgavo visiškai naują formą.
Neneigsiu, kad garsiąją pažinčių programėlę „Tinder“ naudoju ir aš pati. Daugelis pasakytų, kad ją naudoja iš smalsumo ar neturėjimo ką veikti, bet man atrodo, kad visus vienišius kartais aplanko ta būsena „O jeigu šį kartą pasiseks“.
Skaičiuojant paskutines valandas iki Valentino dienos, nutariau atlikti tam tikrą santykių eksperimentą – kiek laiko užtrunka susirasti antrąją pusę Valentino dienai? Viskas, ką padariau šioje programėlėje, tai prie savo aprašymo prisirašiau užrašą „Gal šį Valentiną sutiksime drauge?“.
Pirmą pusvalandį galvojau, kad aš tikrai išprotėjau ir užrašą norėjau ištrinti gal keturis kartus. Tada įtikinau save, kad tai yra tik linksmas pokštas, o vaikinai galbūt ir jo rimtai nepriims. Tačiau jau po kelių minučių savęs įkalbinėjimų, gavau pirmąjį pasiūlymą: „Labas. Būtų smagu sutikti ne vienam Valentiną“, – anapus ekrano rašė Mantas.
Vaikinas atrodė gana paprastas ir mielas, o ir paklausus, ką norėtų veikti šią dieną, atrašė gana gražiai: „Skaniai pavalgyti, kažkur nueiti, jei tu vilnietė, tai iš vis smagu būtų, nes seniai ten lankiausi“.
Vadinasi, ne vilnietis.
Na, bet kaip pirmoji žinutė tikrai ne bloga. Per kelias valandas pasipylė dar keletas žinučių, jei jas būtų galima taip pavadinti žinutėmis, tačiau verta pabrėžti, kad šis eksperimentas jau savo pradžioje atskleidė gana karčią tiesą – lietuviai vaikinai nėra itin drąsūs.
Daugelis „žinučių“ apsiribojo širdelės paspaudimu. Vadinasi, jeigu nori sutikti Valentino dieną su juo, pati rašyk, kviesk, na ir gal po ilgų įtikinėjimų, jeigu sugebėsi jį pralinksminti ir pritraukti dėmesį – tuomet galbūt, galbūt jis ir sutiks.
Iš tiesų, atskleisiu, kad visi Valentino dienos „romantiškiausi“ pasiūlymai pasipylė likus nakčiai iki didžiosios meilės dienos.
Net trys iš rašiusių vaikinų pastebėjo, kad mus skiria vos keli kilometrai. Jūs tik įsivaizduokite, mergina siūlo sutikti Valentino dieną ir yra čia pat – puikus variantas, pigu ir greita.
Juokauju, žinoma, bet ar jie juokauja – čia klausimas. Pastebėję, kad mus skiria ne toks jau ir didelis atstumas, visi jie iš karto pradėjo domėtis kuriame būtent rajone ar net pastate gyvenu. Įdomesnis variantas.
Maždaug antrą valandą nakties sulaukiau žinutės ir iš vaikino, vardu Romas. Nors iš nuotraukos būtų galima spręsti, kad vaikinas nėra labai išsišokantis ar pasipūtęs, vos po kelių žinučių galima greitai pakeisti nuomonę.
Pradėjęs pokalbį žodžiais, kaip smagu būtų sutikti Valentino dieną drauge, Romas labai greitai pereina prie klausimo, kokius restoranus ir viešbučius mėgsti Vilniuje. Tikrai taip, Romai, savo Valentino dieną daugelis merginų įsivaizduoja būtent taip. Viešbutis plius restoranas ir tu šalia – idealu.
Labiausiai „patikusią“ žinutę gavau iš vaikino gana keistu vardu, bet romantikos jis prieš didingą meilės dieną tikrai buvo prisirpęs. Atrodytų, žmogus kišenėje žodžių neieško:
„O tu gerulė atrodai“, - puikavosi atsakymas į mano Valentino dienos pasiūlymą. Tokiais atvejais man visada kyla du klausimai – kaip ir kodėl? Kaip vaikinams į galvą šauna parašyti tokią žinutę ir kodėl jie mano, kad tai idealesnis variantas nei paprastas labas?
Beje, per visą šį laiką kartas nuo karto parašydavo ir mielesni vaikinai, bet jie buvo itin nedrąsūs, apsiribodavo žodžiais „Norėčiau“ arba „Galbūt“. Tuomet ėmiau mąstyti, o ko mums merginoms reikėtų, kad didingą meilės dieną mes nuspręstume švęsti su visišku nepažįstamuoju? Kaip turėtų skambėti ta pirmoji ir galbūt vienintelė žinutė? Ir ar apskritai įmanoma susirasti tą vienintelį kažkokios internetinės programėlės pagalba?
Galbūt ne vienam atrodytų, kad tokios pažinčių programėlės yra tik puikus praleidimas daugeliui vienišių, tačiau tokie eksperimentai kaip šis atskleidžia daug daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, gyvename moderniame ir atšiauriame pasaulyje, kuriame itin svarbu yra greitis ir laikas.
Nebenorime vargintis ir ieškoti, nebenorime galvoti, kas mūsų laukia ateityje, nebenorime įdėti savo laiko ir pastangų. Mums visko reikia čia ir dabar. Galiu lažintis, kad daugelis „Tinder“ vartotojų yra ne kartą nudegę santykiuose, todėl ir parašyti vienas kitam nedrįsta, o jeigu ir prisiverčia – tai stengiasi įvairiausiais būdais neprisileisti kuo arčiau savęs.
Paauglystėje man tėvai pasakodavo istorijas, kaip tėtis laukdavo mamos prie laiptinės. Laukdavo jis jos kelias valandas, nes juk kokiais kitais būdais susisieksi? Kaip kitaip pamatysi savo mylimą moterį?
Dabar viskas šiek tiek kitaip. Pamatyti mes vienas kitą gal ir norime, bet ką pasakyti iš širdies – nebežinome. O gal tiesiog ir nebenorime įsileisti kažko arčiau.
Daugelis vienišių Valentino dieną sutiks šiek tiek kitaip nei visi įsimylėjėliai.
Jie eis į barus, susitiks su artimiausiais draugais ir žiūrės mėgstamus filmus arba susikurs tobulą vienišą vakarą. Tačiau šis eksperimentas tik dar kartą įrodė, kad tikriausiai mes visi esame ganėtinai vienodi ir trokštantys tų pačių dalykų. Nesvarbu, jis parašys, kokia „tu gerulė“ ar nedrąsiai išdėstys, ką norėtų veikti Valentino dieną, visų troškimas yra tas pats – meilė.
