Savo gyvybe rizikuodamas Sigitas puolė gelbėti gaisro liepsnose likusių šuniukų, tačiau jų išgelbėti vyrui nepavyko, o vos gyvybės neprarado ir jis pats. Laimei, istorija turi jautrų naują etapą, pečius surėmę lietuviai padeda senoliams atsistoti ant kojų.
Skaudžia ir be galo jautria pagyvenusios poros istorija savo asmeninėje „Facebok“ paskyroje pasidalino „TV pagalbos“ žvaigždė bei labdaros ir paramos fondo „Gėrio trupinėlis“ vadovė Rūta Filejeva.
Šokiravo dabartinės gyvenimo sąlygos
Moteris į kitų skausmui neabejingus tautiečius kreipėsi pagalbos. Vos per 8 valandas surinkta įspūdinga suma – daugiau 20 tūkstančių eurų, anot „TV pagalbos“ žvaigždės Rūtos Filejevos, dabar senukams, nukentėjusiems nuo gaisro, leis užtikrinti ramią ir padorią senatvę.
„Žinią apie nelaimę man pranešė žmonės, pažinoję senukus, kurie išgirdo apie jų nelaimę. Jie nebuvo nei giminės, nei artimi bičiuliai, tiesiog paprasti žmonės, kurie juos pažinojo. Taip per lūpas istorija atėjo iki manęs.
Žmonės žino, kad dirbu „TV pagalboje“, turiu paramos ir labdaros fondą, tad yra girdėję, kad dažniausiai tokių istorijų galutinis taškas būna ties manimi. Susisiekę jie prašė, galbūt galėsiu kuo padėti. Dažnai nutinka taip, kad gerus darbus sujungiu į vieną, kad galėčiau papasakoti istoriją ir paprašyti kitų pagalbos.
Taip ir nutiko, kad pirmą kartą pas senukus nuvykau su raudonu kostiumu. Išklausiau jų istoriją ir grįžusi namo tradiciškai parašiau viską, ką galvoju.
Negaliu sakyti, kad parašau tik bendrą informaciją. Dažniausiai rašydama apie žmones rašau viską: kokį įspūdį paliko, ką jaučiau jų namuose. Taip išliedama savo dūšią papasakojau ir apie nelaimę, kuri ištiko senukus“, – pradeda pasakoti Rūta.
Gaisras iš senolių namus atėmė liepos 1 dieną. Kuomet R. Filejeva atvyko jų aplankyti, senyvo amžiaus pora jau trečią savaitę gyveno vagonėlyje, už kurį jie buvo be galo dėkingi seniūnaičiui. Visgi, pamačiusi situaciją savomis akimis, Rūta neslėpė pasipiktinimo:
„Mane nustebino tai, kad vagonėlio viduje nebuvo jokio veikiančios elektrinės viryklės, šaldytuvo. Senukai neturėjo jokios galimybės pasišildyti maistą ar bent jau minimaliai išlaikyti jį šviežią. Mačiau, kad buvo stengtasi padėti, tačiau esu griežta tiek sau, tiek valdiškoms įstaigoms.
Mano manymu, pirmiausiai tokio amžiaus seneliams turėtų būti atsiųstas socialinis darbuotojas, kuris padėtų, nukreiptų, patartų ir padėtų sutvarkyti tai, kas priklauso, kur kreiptis dėl pašalpų. Kiek supratau – tai nebuvo padaryta.
Nors seneliai buvo dėkingi seniūnaičiui, kuris atvarė jiems vagonėlį, tačiau žinote, gyvename karo akivaizdoje, matome žmonių vieningumą, kokia yra jo galia, todėl šioje vietoje man pasirodė neteisinga, kad du 87-erių seneliai gyvena vagonėlyje, kuriame nėra svarbiausių dalykų šiltai sriubai ir šviežiam maistui pasidėti.“
Nelaimė, kuri vos nesibaigė tragedija
Paramos ir labdaros fondo „Gėrio trupinėlis“ vadovė pasakoja, kad pirmieji apie gaisrą senoliams pranešė jų augintiniai šunys. Būtent jie atsisukę į namą pradėjo loti nesavu balsu.
„Lojimas atkreipė senelių dėmesį. Bobutė išėjo į lauką pasižiūrėti, kodėl šuniukai tiek loja ir tuomet pamatė, kad namas dega atvira liepsna. Išėjo taip, kad kiti, namuose likę šuniukai, pasislėpė išsigandę po lova, o kadangi senelis juos labai mylėjo, nusprendė rizikuoti ir ėjo jų gelbėti.
Mano akimis – jis labai sunkiai vaikšto, todėl net neįsivaizduoju tos akimirkos, kaip viskas atrodė, kuomet jis bėgo jų gelbėti. Jis įšoko į dūmus, liepsnas, krito po lova, bandė šuniukus ištraukti, tačiau jie buvo įsispyrę taip, kad to padaryti, deja, jam nepavyko. Senelis bandydamas išeiti sukniubo ant slenksčio ir kaip suprantu, iš ten jį išlydėjo subėgę kaimynai“, – teigia R. Filejeva.
Nors sudegė ne visas senolių namas, tačiau gaisro gesinimo metu jis buvo visas sulietas vandeniu. Sudegė visa elektros instaliacija, stogas. Moteris pasakoja, kad bandydami bent kažkiek atstatyti suniokotus mylimus namus, Sigitas ir Irena atidavė visas savo santaupas, kurias buvo numatę laidotuvėms:
„Prisidėjo giminės, artimieji, tačiau, kuomet aš užėjau į namą, nesimatė nieko, į ką pinigėliai buvo investuoti... Senoliai nežinojo, nes niekas jiems nepatarė galbūt geriau pasaugoti santaupų. Vienintelį, ką supratau, tai, kad ir koks stogas bebūtų, iš šio kiemo jie niekada neišeis, kadangi jis jiems yra labai brangus. Jiems ši vieta yra namai, kuriuose jie nori nugyventi savo likusias dienas bet kokia kaina.“
Dabar aštuoniasdešimtmečių pora gyvena vagonėlyje, kuris yra pastatytas šalia pat jų namų. Dėl nutikusios nelaimės suprastėjo, anot Rūtos, Irenos sveikata: sutriko širdies ritmas. Moteris pasakoja, kad vykdama aplankyti senolių baiminosi, jog atokiame kelyje sutikta greitosios pagalbos mašina, galėjo važiuoti iš senelių kiemo. Laimei, nuogąstavimai nepasitvirtino.
Pasiteiravus, kokiomis emocijomis senoliai pasitiko Rūtą pirmąjį kartą, moteris neslėpė jautrios akimirkos jaudulio.
„Pirmojo susitikimo metu mačiau nuolatines ašaras iš dieduko pusės. Dažniausiai pastebiu, kad poroje dažnai vienas stengiasi išlikti stipresnis, tad tą kartą raudojo diedukas. Žinote, man išeinant iš kiemo, jis raudojo vis labiau ir labiau. Supratau, kad jiems buvo labai svarbu tai, kad įžengiau į jų namus, kad jie turėjo kam išsiverkti, ne tik artimiesiems, bet ir žmonėms iš šono.
Pastarojo susitikimo metu verkė daugiau bobutė, o diedukas buvo stipresnis dėl jos sveikatos. Abu jie sako, kad labai pavargo, yra psichologiškai palūžę, o ir jų sveikata tokia, kad negali nei į parduotuvę nuvykti apsipirkti, nieko. Net paprasčiausių dalykų atlikti elementariai nebepajėgia“, – nuliūsta pasakodama pašnekovė.
Be galo jautri akimirka
Vos pranešusi socialiniame tinkle žinią ir paprašiusi pagalbos, Rūta nesitikėjo, kokio žmonių gerumo sulauks vos per 8 valandas. Praėjus joms ir surinkus rekordinę 20 tūkstančių 400 eurų sumą, R. Filejeva sustabdė aukojimą.
Įdomu tai, kad apie finansinę paramą senoliai nežinojo iki pat antrojo susitikimo su moterimi. Šią žinią R. Filejeva sąmoningai slėpė, kadangi nenorėjo nuo gaisro nukentėjusiai Irenos ir Sigito porai suteikti didelių lūkesčių:
„Nežinojau, kiek pavyks surinkti, todėl nieko apie tai nesakiau. Savaitgalį jie sulaukė pagalbos ir ne vieno skambučio iš žmonių, kurie siūlėsi atvykti pagelbėti. Visą kitą laikiau paslaptyje. Antrąjį kartą atvykus senoliai nežinojo jokios informacijos, kokią pagalbą jiems suteiksime, tačiau net ir tada jie nuolat dėkojo tiek žmonėms, tiek mums, kas padėjo, aplankė savaitgalį. Iš jų pusės girdėjau nuolatinę padėką.
Galiausiai, nežinojau kaip jiem pateikti tą sumą, kadangi tai dažniausiai būna labai jaudinanti akimirka. Paprašiau sūnaus ant lapo nupiešti sumą, kurią pavyko surinkti. Duodama jiems lapą sakiau, kad tai piešinys, parodantys, ką mums pavyko surinkti. Nemoku apsakyti, kokia buvo jų reakciją, kuomet jį atvertė.
Jie pradėjo žiūrėti vienas į kitą, į mane, lyg ir norėjo sakyti garsiai sumą, tačiau gumulas gerklėje užspaudė žodžius. Išėjo taip, kad verkėme visi trys. Net ir operatoriui sunkiai sekėsi filmuoti, kadangi jo akys buvo taip pat pilnos ašarų.
Žodžiu, verkėme visi, dešimt sykių vienas kitą apkabinome. Žodžiais neįmanoma apsakyti šio jausmo, gerumo, kuris parodo, ką gali padaryti suremti pečiai dėl kito žmogaus.“
Rūta taip pat dėkoja visiems iki vieno, prisidėjusiems prie paramos ir įspūdingos sumos, kurią pavyko surinkti nuo gaisro nukentėjusiai pagyvenusiai porai. Moteris džiaugiasi, kad matydami veiklą žmonės pasitiki ir noriai prisideda prie gerumo skleidimo.
„Lėkėme nuo pat ryto, kad spėtume perduoti paramą, kad žmonės galėtų pamatyti,jog jų pinigėliai pasiekė žmones ir dabar šis gerumas jiems dovanos gerą senatvę. Noriu pasidžiaugti, kad žmonės neabejingi ne tik vaikų, šeimų, bet ir senukų atžvilgiu, kurie yra mūsų šviesulys, gerbiami, mylimi“,– nusišypsodama teigia pašnekovė.
