4 tūkst. atlyginimas „į rankas“ ir apgyvendinimas – toks prieš kurį laiką paviešintas Skuodo poliklinikos darbo pasiūlymas šeimos gydytojui kai kuriuos net gerokai nustebino. „Vis girdima, kad medikų algos per mažos, negi 4 tūkstančiai – čia mažai?“ – stebėjosi vienas portalo tv3.lt skaitytojas.
Patys gydymo įstaigų vadovai gi neslepia, kad neretai šiandien sąlygas „stato“ pats darbuotojas, mat esant tokiam jų trūkumui reikia pasistengti pasiūlyti konkurencingą ir gydytojų lūkesčius atitinkantį atlyginimą.
„Visi nori pasirodyti geriausi, privilioti specialistus, kiti siūlo ir po 5 tūkst., tad tai nėra pati didžiausia suma. Tokia realybė, kada reikia žmogaus, stengiesi pasiūlyti konkurencingą atlyginimą“, – konstatavo Skuodo Pirminio sveikatos priežiūros centro direktorius Stasys Vainoras.
Atlyginimas – dar ne viskas
Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė konstatavo, kad medikų trūksta visur, o ypač – regionuose. Tuo metu, jos teigimu, aiškinimais apie tai, kad turime tiek daug gydytojų, pasitikėti nevertėtų.
„Kalbant apie gydytojų skaičių ir lyginant jį su Europos vidurkiu, visų pirma turėtume atkreipti dėmesį, kad buvo fiksuojami ne fiziniai asmenys, bet etatai, kurių, lyginant su Europos vidurkiu, pas mus yra galimai daugiau negu kitose valstybėse. Tad šie duomenys yra iškreipti ir jais tikėti negalime, nes realybė kitokia. O suskaičiuoti, kiek turime fizinių asmenų, ministerijai niekaip nepavyksta, nors reformos pagrindas turėtų būti realus resursų įvertinimas“, – tvirtino ji.
„Medikų pasiskirstymo netolygumus sąlygoja daug veiksnių. Atlyginimas yra vienas iš jų, bet turbūt nėra pats pagrindinis – turi būti geros darbo sąlygos, draugiška darbo aplinka, jokio mobingo, išnaudojimo“, – sakė R. Kiršienė.
Medikai akcentuoja, kad pinigai darbo skelbime – dar ne viskas. Jų teigimu, geras atlyginimas motyvuoja, tačiau darbo aplinka yra ne mažiau svarbi dedamoji.
„Medikų pasiskirstymo netolygumus sąlygoja daug veiksnių. Atlyginimas yra vienas iš jų, bet turbūt nėra pats pagrindinis – turi būti geros darbo sąlygos, draugiška darbo aplinka, jokio mobingo, išnaudojimo. Taip pat svarbu krūviai – jei juos „uždeda“, tada turime sniego gniūžtės efektą – jei vienas darbuotojas išeina, kitiems didina krūvius, tada išeina ir daugiau, nes žmonės su tuo nesutinka“, – komentavo Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (LSADPS) vadovė Rūta Kiršienė.
Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė Agnė Panavienė pasakojo, dar šių metų kovą atlikta rezidentų apklausa atskleidė, kad pasirinkimui praktiką atlikti mažesniame mieste įtakos turėjo miesto infrastruktūra, pasitikėjimas, požiūris į rezidentą, mažiau kitų specialistų, kas leidžia įgyti daugiau praktinių įgūdžių.
„Dabar tarsi akcentuojama, kad atlyginimas svarbiausias, bet jei yra prasta įstaigos organizacinė kultūra, nėra elementaraus žmogiškųjų išteklių valdymo, žmogus tiesiog įmetamas į įstaigą – tai nėra mokytis palankus klimatas, tada atsiranda labai didelis krūvis. Atvažiuoja žmogus į mažą miestą ir sukrauna jam visus įmanomus pacientus – tada automatiškai kyla stresas, perdegimas“, – kalbėjo ji.
Pašnekovė pabrėžė, kad jaunam specialistui ne mažiau svarbi galimybė profesiškai tobulėti: „Jaunas gydytojas nori turėti komandą, su kuria gali tartis, tobulinti, kelti savo kvalifikaciją. Svarbu ir technologijų plėtra, su kokia sistema dirbama, kokios galimybės atlikti tam tikrus tyrimus. Nelabai norima išvažiuoti į įtaigą, kur pagal savo kompetenciją tiesiog negali gydyti tam tikrų ligų.“
SAM dėl medikų stygiaus mato tris kelius
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) savo ruožtu įvardija tris strategijas, kaip galima pritraukti medikus į regionus.
„Visos valstybės verkia šiuo klausimu, ne tik Lietuva. Visos dalinasi įmanoma patirtimi, ką galima padaryti. Iš esmės yra trys strategijos, kaip pritraukti dirbti žmones į tam tikras įstaigas. Pirma, jei esi kilęs iš to regiono, ten yra tavo šaknys, socialiniai ryšiai. Antra, jei ten daugiau praktikos atliekama (jau pakeistas nutarimas – vietoj 3 proc. viso darbo laiko besimokantieji turės atlikti 35 proc. studijų metu). Trečias dalykas – socialinės garantijos“, – anksčiau yra išdėsčiusi sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė.
Ministerija taip pat atkreipė dėmesį, kad 2022 m. atnaujinta tvarka, jog sutartis su įstaigomis joms dengiant dalį studijų kainos, o jaunam žmogui įsipareigojant atidirbti sutartą laiką gali sudaryti ir studijuojantieji valstybės nefinansuojamose mokymo ar studijų vietose.
Be to, sveikatos priežiūros specialistų pritraukimo priemonėms SAM žada skirti 14 mln. eurų iš Europos Sąjungos fondų investicijų programos.
Vis tik A. Panavienė teigė nemananti, kad vien kilmės vieta gali padėti apsispręsti grįžti į gimtojo miesto gydymo įstaigą. Tačiau ji sutiko, kad prailgintos rezidentūros praktikos – teigiamas žingsnis:
„Daug efektyvesnis būdas ilgiau atliekama praktika rezidentūros metu. Taip gydytojai susipažįsta su įstaiga, dirbančiu personalu, tada automatiškai kyla mintys galbūt ten ir apsigyventi. Tada tai dar nevėlu padaryti, jei dar tik pradedi studijuoti rezidentūrą.“
Savivaldybės vilioja solidžiomis išmokomis
Viliodamos jaunus specialistus savivaldybės pažeria itin dosnių pasiūlymų – ne tik didžiules algas, bet ir solidžius įsikūrimo paketus. Ypač neriasi iš kalio geografiškai labiau nutolusios vietovės. Štai Akmenė turi dvi gydytojų pritraukimo programas.
„Kaip vadinu, viena jų yra „minkštoji“, kita – „kietoji“. Pastaroji yra, kai sudaroma galimybė pasinaudoti parama būstui įsigyti arba įsikūrimo išmoka – tam skiriama 60 tūkst. eurų. Tada su įstaiga gydytojas pasirašo 5 metų darbo sutartį. „Minkštoji“ programa – kai gydytojui duodama 10 tūkst., bet jis nėra pririštas prie ilgalaikio kontrakto, dirbi metus, dar gauni mažiau nei 1 tūkst. priedas prie algos, bet gali keliauti. Aišku, čia kalbama apie pilnus etatus“, – kalbėjo Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas.
Vis tik Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas, Skuodo meras Skirmantas Mockevičius tikino, kad nėra stebuklingo rakto, kaip pritraukti gydytojus ir slaugytojus.
„Vienas pagrindinių būdų – įvairios išmokos tiems, kurie įsipareigoja kelis metus atidirbti – vienur yra vienkartinės išmokos, kai kur – kasmet. Didelių indikacijų, kad tai pritrauktų, neturėjau. Taip pat yra kompensuojamos atvažiavimo į darbą išlaidos. Ką visi daro – stengiasi sukurti gerą mikroklimatą kolektyve.
Ketvirtas dalykas – kad būtų tinkama aplinka tame mieste, regione ir kiekviena savivaldybė jau galvoja, kaip sukurti tą patrauklią aplinką. Nėra vieno recepto, visokie jie taikomi – jei vienas kuris veiktų 100 proc., visi tą ir naudotų“, – konstatavo jis.
Meras pabrėžė, kad labiausiai jį gąsdina ne gydytojų, o slaugytojų, jų padėjėjų trūkumas: „Norėtųsi tam skirti prioritetą, nes visi žino – jei bus gerų ir pakankamai slaugytojų, gydytojų darbas bus našesnis ir kokybiškesnė paslauga pacientams.“
Gydytojai pažymi, kad ne mažiau svarbu ir tai, kokios įsidarbinimo sąlygos tame mieste bus sutuoktiniui, ar vaikai galės gauti gerą išsilavinimą.
„Socialinės garantijos, finansinės paskatos užima savo vietą, bet vėlgi jei turime gydytojų šeimą, kuri mokėsi Kaune arba Vilniuje ir ten tęsia savo studijas – internatūrą, rezidentūrą, tai reiškia, kad jie tame mieste praleido daugiau nei 10 metų, automatiškai žmonės ten įsikuria, sukuria šeimas, įsigyja būstą ir labai sunku būna išvažiuoti. Bet tai tikrai yra įmanoma, matome nemažai pavyzdžių tarp savo kolegų, kurie pasilieka ir viskas yra gerai“, – tikino A. Panavienė.
Gydytojai specialistai regione nedirba už mažiau nei 2 tūkst.
Kalbėdamas apie medikų pritraukimo programas V. Mitrofanovas vis tik svarstė, kad yra dvi šio proceso medalio pusės.
„Nėra visai teisinga, kad turime savo biudžetą, pinigus leisti papildomai bonusams tam, kad priviliotume gydytojus, nes to, ko gero, nereikia nei Kaunui, nei Vilniui, nei Klaipėdai – nors turi didžiulius biudžetus, jiems dėl medicinos galvos neskauda. O rajonų merai atsakingi ir už pirminį, ir antrinį lygį.
Jei kokie skyriai užsidaro, pirmiausiai kaltinami merai, nes neužmokėjo gydytojams algoms, nors tu tiesiog neturi teisės teikti paslaugos, nes ligonių kasos su tavimi nepasirašo sutarties. Nesvarbu, ką tą paslaugą galėtum teikti – galėtų atvažiuoti žmonės ir iš kitų miestų gauti paslaugą mažiau apkrautame centre“, – dėstė jis.
Pasak pašnekovo, atvažiuojantys antrinio lygio specialistai iš esmės neturėtų kuo skųstis, mat dažnai jiems mokami pakankamai geri atlyginimai, bet didesnė problema – su vadinamąja vidurine grandimi.
„Realiai šiandien rajoninėse ligoninėse nėra dirbančių gydytojų už mažiau nei 2 tūkst. eurų, šeimos gydytojų atlyginimai prasideda nuo 3 tūkst. ir daugiau. Sudėjus kai kurių mūsų gydytojų, atvažiuojančių konsultantų darbo laiką, jų atlyginimai yra didesni nei 10 tūkst. eurų ir dar jie suvažinėja ir susirenka atlyginimą per visą Lietuvą.
Bet yra kita medalio pusė – vadinamoji vidurinė grandis. Tai yra dirbantieji stacionare, kalbu apie terapinius skyrius, tą pačią reabilitaciją, slaugą ar budėjimą skubioje pagalboje. Čia labai sudėtinga net su įvairiomis programomis pritraukti žmones, nes ir šiandien neaišku, kokia laukia reforma – ar išliks ligoninė, ar liks tiks slaugos padalinys. Net bonusais negali pritraukti, nes įsigis būstą Akmenėje, pradės dirbti, o po dviejų metų ligoninės nelieka. Toks neaiškumas nevilioja jaunų specialistų atvykti į regioną“, – kalbėjo V. Mitrofanovas.
Joks jaunas medikas nenori dirbti pagal sovietines taisykles
JGA prezidentė pabrėžė, kad įstaigos dydis savaime neapsprendžia jauno gydytojo pasirinkimo, vykti čia dirbti ar ne, mat ir didelė, respublikinio lygio įstaiga gali būti nepatraukli, o mažo rajono ligoninė sėkmingai pritraukti darbuotojus.
„Jauni gydytojai tikrai nėra nusiteikę nevažiuoti. Matome Joniškio ligoninę, kuri prisitraukia žmonės, ir pagrindinis veiksnys nėra atlyginimas, o požiūris į žmogų. Labai svarbu ir įstaigos vadovai, nevilioja atvykti į gydymo įstaigą, kuriai tas pats vadovas vadovauja jau gal 20 metų, kur yra įsisenėjusi tam tikra kultūra, neaiškios įstaigos vertybės, gal nėra skaidrumo. Ne vienas atvejis išaiškėjo ir mobingo, ir medikų savižudybės – tai labai skaudūs dalykai, bet tai parodo apie įstaigos kultūrą ir turi įtakos apsisprendimui“, – dėstė A. Panavienė.
Kaip itin sėkmingo rajoninių gydymo įstaigų pavyzdžio Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius vienareikšmiškai teigė, kad dabar niekas nenori važiuoti į įstaigą, kur galioja sovietinės taisyklės.
Nors savivaldybėje daug metų veikia skatinimo programa, be finansinės 15 tūkst. eurų paramos atvykstantiems gydytojams yra kelionės kompensavimo mechanizmai, meras akcentavo, kad vien tai nepritrauktų dešimčių naujų gydytojų tiek į ligoninę, tiek pirminės sveikatos priežiūros įstaigą.
„Realiai šiandien rajoninėse ligoninėse nėra dirbančių gydytojų už mažiau nei 2 tūkst. eurų, šeimos gydytojų atlyginimai prasideda nuo 3 tūkst. ir daugiau“, – sakė V. Mitrofanovas.
„Darbo užmokestis, finansinės paskatos – svarbi dalis, bet, manau, skaidrumas ir lyderystė svarbiausia. Neįsivaizduoju šiandien jauno mediko, kuris ateitų į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje galioja sovietinė taisyklės. Tai visų pirma ligoninės veikos modelis, sveikatos priežiūros įstaigos architektūra, susitarimai, principai, kuriais vadovaujasi įstaiga ir vadovo lyderystė.
Įsivaizduokite, kai 11 metų atsimokęs žmogus atvažiuoja į regioninę ligoninę, nekalbu apie rajoninę ir jam vos ne sako: „Eik, susirink“. Tai galime į tokią įstaigą projektuoti bet kokius pritraukimo modelius, niekas neis“, – kalbėjo jis.
Patys gydytojai užsiprašo per daug?
Kai kurios gydymo įstaigos kad ir norėtų įdarbinti jauną specialistą, nepajėgios to padaryti, mat esą patys gydytojai užsiprašo per daug – be 5–6 tūkst. ar daugiau į rankas net nesiruošia dirbti.
„Jei gydytojas užsiprašo kažkokio atlyginimo ir įstaiga jo negali mokėti, automatiškai ateina kitas, kuris sutinka dirbti už pigiau. Turime tokį laukinį kapitalizmą. Be abejo, reikia suprasti, kad ištekliai ne begaliniai – pinigų reikia ir gydytojams, ir slaugytojams, ir mokytojams, ir kultūros darbuotojams ir t.t.“, – pastebėjo R. Kiršienė.
Vis tik kai kurių specialistų fiziškai nėra paruošta pakankamai, todėl gydymo įstaigoms tenka suktis, kaip išmano.
„Daug ar mažai siūlai, jei nėra pasiūlos, jie net neatsilieps į skambučius. Yra netolygus specialistų paruošimas. Tų pačių kardiologų nėra, žmonės laukia po kelis mėnesius, nes jų tiesiog nėra. Atlyginimas patrauklus tikrai lemia, bet kita problema, jei viena ligoninė padarys dukart didesnį nei kitų, tada sujauki bendrą kontekstą ir išsprendus vieną problemą turėsi daug kitų, tad reikia labai balansuoti“, – kalbėjo S. Mockevičius.
A. Gerliakienė sutiko, kad galima norėti ir 10 tūkst. atlyginimo, tačiau realybėje sunku būtų įvardyti, koks specialistų atlyginimai jau atrodytų solidus.
„Jei tas medikų stygius toks bus, galbūt ir galės žmonės pretenduoti į tokias sumas. Realybėje sunku būtų įvardyti, koks specialistų atlyginimai jau atrodytų solidus, nes priklausomai nuo specialybės jis yra gana įvairus. Vien vienoje regioninėje ligoninėje rentgenologei, kuri dirbo labai nedidelę etato dalį, gaudavosi, kad atlyginimas siekė ir 30 tūkst.“ – teigė ji.
Jaučia neteisybę dėl skirtingų algų
Kita vertus, siūlomos išskirtinės sąlygos jauniems gydytojams įstaigoje jau ne vienus metus dirbančius medikus verčia jaustis dviprasmiškai.
„Žinoma, kad tai neteisinga, nes atlyginimas turi būti mokamas už atitinkamą darbą. Labai gerai, jei savivaldybės sugeba motyvuoti, bet iš esmės kiti irgi turi atitinkamai uždirbti, atlyginimai turėtų kiek įmanoma panašūs“, – pastebėjo R. Kiršienė.
„Jauni gydytojai tikrai nėra nusiteikę nevažiuoti. Matome Joniškio ligoninę, kuri prisitraukia žmonės, ir pagrindinis veiksnys nėra atlyginimas, o požiūris į žmogų“, – sakė A. Panavienė.
Savo ruožtu A. Gerliakienė nebuvo linkusi sutikti, kad visi tą patį darbą atliekantys medikai – vienodos kvalifikacijos.
„Ne tik medicinoje jauniems specialistams dalinamos gerokai didesnės algos nei tuo metu jau dirbantiems. Sunku apsakyti, ilgą laiką dirbantys žmonės, ypač sveikatos sistemoje, ne visi būna linkę investuoti į savo žinias ir kompetencijas ir tam tikrą vangumą matau. Todėl galbūt atėjęs naujas specialistas, kuris gal kažkur papildomai baigęs mokslus ar rezidentūrą užsienyje, gal jo žinios išties yra vertingesnės, į tai irgi reikia atsižvelgti“, – savo nuomonę dėstė ji.
Lenkai atleido nuo gyventojų pajamų mokesčio
V. Mitrofanovas siūlė pagalvoti ir apie dar kitas priemones jauniems gydytojams pritraukti. Jis pateikė pavyzdį, kad štai Lenkija jauną žmogų pirmus tris metus atleidžia nuo gyventojų pajamų mokesčio (GPM), jei jis įsidarbina regione.
„Sakykime, mediko atlyginimas būtų 2 tūkst., tai prie to dar mažiausiai būtų 500 eurų GMP nes šiandien atskirų regioninių priemonių skatinti atvykti ne tik medikus, ko imtųsi valstybė, išskyrus savivaldybines, nieko nesiima. Girdžiu apie pirmąjį būstą, bet tai irgi nelabai pavyko, daugiau (60–70 proc.) apie Vilnių ir Kauną tik susipirko. Juo labiau mūsų rajonuose žmonių administraciniai, paraiškų pildymo gebėjimai mažesni“, – kalbėjo jis.
Akmenės meras taip pat siūlo darbo užmokesčio koeficientą sieti su atstumu, kaip toli nuo pagrindinių centrų vyksta dirbti medikas.
„Pavyzdžiui, Norvegijoje apmokėjimo tvarkoje yra darbo užmokesčio koeficientai – kuo šiauriau link poliarinio rato, tuo didesnis darbo užmokesčio koeficientas. Tai nustatykime atvykstant jaunam medikui, jei dirba Kauno rajone ar šalia Šiaulių kokiame Radviliškyje, vieną koeficientą, o jei vyksta į Skuodą, kur išvis tuščia, duokime šeimos gydytojui gerokai didesnį koeficientą nuo bazinio dydžio.
Suprantu, kad tai labai sunku darbas, ministerija laukia nuo rinkimų iki rinkimų. Bet nereikia išradinėti dviračio, tereikia nukopijuoti, kas veikia ir patobulinti. O dabar turime „autostradinę“ mediciną – Vilniaus–Kaunas–Klaipėda. Mažoms savivaldybėms pakankamai sudėtinga konkuruoti, nes kur patraukliau būti gydytoju – Šiauliuose ar Akmenėje?“ – svarstė V. Mitrofanovas.
Pasigenda platesnės regioninės politikos
A. Gerliakienė sakė apskritai pasigendanti regioninės politikos.
„Neteisinga kalbėti apie tai, kad nėra ko regionų prikėlinėti, vertinant kiek miesto žmonių turi sodybas regionuose, periferija nėra svetima lietuviui, tarp jų – ir medikui. Matant, kokie socialiniai procesai vyksta didmiesčiuose, tikrai nenorėčiau dabar čia auginti vaikų, nes tą daryčiau kamštyje sėdėdama automobilyje.
Tai ar čia labai patraukli politika šeimai? Manau, kad ne. Kitas dalykas, nedideliame miestelyje skiriasi ir saugumas, vaikas pats gali nueiti iki mokyklos, taip pat nekilnojamojo turto kainos regione yra daug mažesnės“, – kalbėjo LMS valdybos pirmininkė.
Be to, ji siūlė galvoti ne tik kaip prikviesti jaunus medikus, bet ir vyresnius. „Yra žmonių, kurie užaugino vaikus, yra pakankamai laisvi, tai kodėl nesikviečia 50-ies metų ir vyresnių medikų į regionus, jie galėtų pakeisti savo aplinką ir taip pat puikiai kompensuotų trūkumą. Trūksta politikos, kaip tolygiai paskirstyti specialistus. Nėra aišku, kiek tų specialistų reikia, nes nelabai norima skaičiuoti“, – teigė A. Gerliakienė.
