Tarp Kolčesteryje (Anglija) trečius metus gyvenančio Deimanto Samulionio ir Panevėžyje įsikūrusios Virginijos šeimų, rodos, būtų galima dėti lygybės ženklą: abiejose auga po vieną atžalą, šeimų maitintojai vyrai, abi įrašytos į socialiai remtinų sąrašus.
Remtini, bet skirtingi
Tačiau į socialinį būstą Kolčesteryje netrukus persikraustysiantis D.Samulionis su žmona ir nė pusantrų metukų neturinčiu sūneliu nė juodžiausiame sapne nenorėtų pasikeisti vietomis su nuosavame būste Panevėžyje įsikūrusios Virginijos šeima.
Anglijoje minimalų atlyginimą uždirbantis ir valstybės socialinę paramą gaunantis Deimantas spėjo pamiršti, ką reiškia parduotuvėje einant pro mėsos skyrių ryti seilę. Buičiai ir juo labiau maistui jo šeima pinigų neskaičiuoja.
O Virginijai jau darosi sunku prisiminti mėsos skonį. Nuo tada, kai prieš porą metų jos šeima atsidūrė valstybės remiamų gretose, kasdienei kruopų dietai pabaigos nematyti.
Trise dalijasi kelis šimtus
Už skurdo ribos Virginijos šeima buvo nublokšta prieš porą metų, kai bankrutavus įmonei moteris neteko pardavėjos darbo.
Nors ir iki tol geru uždarbiu ji negalėjo pasigirti, tačiau kas mėnesį į sąskaitą įplaukiantis šiek tiek didesnis nei 1000 litų atlyginimas ir nuolatinės vyro pajamos neleido skursti.
Dešimtmetę dukrą auginanti panevėžiečių šeima dabar verčiasi iš 700 litų per mėnesį. Tokio dydžio pašalpą valstybė moka po paralyžiaus sveikatos vis dar neatgavusiam neįgaliam Virginijos sutuoktiniui.
Šeimos biudžetas kiek papilnėti turėtų nebent rugsėjį, kai Virginija gaus 280 litų socialinę pašalpą. Dabar ji galus durstančiai šeimai nepriklauso, nes moteris liepą kelioms dienoms Darbo biržos buvo pasiųsta į viešuosius darbus. Mėnesiui, kartais dviem Virginija įdarbinama prižiūrėti vienišų senelių.
Tuomet šeimos nariai pasijunta kone turtuoliais, nors mėnesio gale mama namo parneša nė 700 litų nesiekiantį atlyginimą.
„Sunkiausia, kad šitos pajamos nėra nuolatinės. Mėnesį būna to darbelio, paskui – vėl dviejų pertrauka, vėl reikia verstis iš vyro 700 litų pašalpos“, – „Sekundei“ pasakojo Virginija.
Šampūnas ir mėsa – prabanga
Socialiniai darbuotojai Virginijos šeimą giria: tvarkinga, nors ir sunkiai dursto galus, bet vaidų joje negirdėti, alkoholio tvaiko šiuose namuose niekada niekas nėra užuodęs.
Tačiau išlipti iš skolininkų už komunalines paslaugas sąrašo jai vis tiek neįmanoma.
„Visiška netiesa, kad prasiskolina tik asocialūs. Mes neturime pinigų mėsos nupirkti, apie vyną, alų ar panašius dalykus nė kalbėti nėra ko“, – patikina Virginija.
Dviejų kambarių bute gyvenanti šeima praėjusį mėnesį komunalininkams sumokėjo 350 litų. Jai šildymo sezonas tęsiasi ištisus metus – nuo žiemos likusi skola už šilumą grąžinama vasarą. Dar mažiausiai 100 litų per mėnesį tenka išleisti vyro vaistams.
Neįgalus vyras, jo bedarbė žmona ir dešimtmetė dukra iš bado savo šalyje dar nemirė turbūt tik todėl, kad turi pensininkus tėvus ir gauna šiokią tokią maisto labdarą – pamynę orumą stovi eilėse prie „Maisto banko“ dalijamų paketų, lankosi labdaros valgyklose.
„Jūs net neįsivaizduojate, kaip mes skurdžiai valgome. Taupyti teliko maisto sąskaita. Drabužių ir avalynės jau seniai nebeperkame. Neatsimenu, kada ką nors nusipirkau sau, visus moteriškus dalykus – rankinę, kosmetiką, parfumeriją – turiu užmiršti. Mums trūksta net elementariausio higienos dalyko – šampūno“, – apie skurdžią buitį pasakojo Virginija.
Vaiko batams pinigų nėra
Gavusi pinigų Virginija pirmiausia skuba pirkti maisto. Mėnesiui jai pakanka iki dviejų kilogramų faršo ir vienos vištos. Faršą moteris padalija po 300 gramų – tiek trijų asmenų šeimai turi užtekti savaitei.
Skurstančių panevėžiečių kasdienis maistas – blynai, košės, sriuba ir daug duonos. Moteris džiaugiasi vasarą maisto racioną kartais paįvairinanti atpigusiais agurkais.
Apie pramogas ir atostogas Virginija pamiršo net svajoti.
„Kai į Panevėžį buvo atvežti atrakcionai, kad dukra jų nepamatytų, vežiau mergaitę į kaimą. Neturime atliekamų nė 5 litų tokiai vaiko pramogai“, – prisipažįsta mama.
Labiausiai ją baugina artėjantis rugsėjis. Virginija neišmano, iš ko šiemet išleis dukrą į mokyklą. Pratybų sąsiuviniams reikalingi 150 litų jai – kosminė suma.
„Nežinau, kas bus rugsėjo 1-ąją. Aš net batų vaikui neturiu, ką kalbėti apie sąsiuvinius“, – skaudančia širdimi kalba moteris.
Jei ne pensininkai tėvai, jai pačiai tektų mesti bebaigiamas socialinio darbo studijas Panevėžio kolegijoje, nes per pusmetį už mokslą tenka atiduoti 900 litų.
Virginija mokosi iš paskutiniųjų. Ji įsitikinusi, kad socialinio darbuotojo diplomas gali atverti kelią į sotesnį gyvenimą.
Iliuzijų, kad suras darbą Lietuvoje, Virginija nebeturi. Vos gavusi diplomą moteris planuoja emigruoti.
Į kainas nesižvalgo
Atšokti savo vestuvių mėnesiui iš Anglijos į Lietuvą sugrįžęs Deimantas Samulionis neabejoja: nuo tokio skurdo, kokiame gyvena Virginijos šeima, jį išgelbėjo emigracija.
Jei prieš trejetą metų su drauge, dabar jau – žmona, nebūtų ryžęsi palikti tėvynės ir išdumti į Angliją auginti pomidorų, pasak Deimanto, šiandien juodu ne tik apie vestuves, bet ir apie kūdikį veikiausiai leistų sau tik pasvajoti.
„Išvažiavome, nes norėjau kažko pasiekti, užsidirbti pinigų. Tėvų neturiu, augau vaikų namuose, vėliau – pas globėjus. Kai sulaukiau aštuoniolikos, iš jų išėjau su „Maximos“ maišeliu. Visas mano turtas į jį tilpo. Įsidarbinęs Vilniuje apsaugos darbuotoju mačiau, kad iš tokio atlyginimo gyvenimo nesusikursiu“, – pasakojo Deimantas.
Pomidorų šiltnamyje vaikinas tebedirba trečius metus. Jo žmona dienas leidžia namuose su metų ir trijų mėnesių sūneliu.
„Išlaikyti šeimos nesugebėčiau nebent tuomet, jei dabar sugalvočiau grįžti į Lietuvą ir joje dirbčiau už minimalų atlyginimą“, – įsitikinęs D.Samulionis.
Anglijoje darbdavys jam moka taip pat tik minimalų uždarbį. Dar pusę tiek prideda valstybė kaip socialinę paramą.
„Tokių pajamų pragyventi užtenka. Bet pramogoms, kelionėms reikėtų uždirbti kiek daugiau“, – paaiškino D.Samulionis.
Maistui šeima netaupo. Kokie produktai atsiduria pirkinių krepšelyje, pasak Deimanto, lemia ne kaina, o šeimos norai.
„Renkamės tai, kas mums skanu. Angliškas maistas nuo lietuviško labai skiriasi, todėl didžiąją dalį pinigų išleidžiame lietuvių parduotuvėje. Parvažiavę į Lietuvą pamatėme, kad už tuos pačius produktus Anglijoje permokame dvigubai. Už grietinę, Lietuvoje kainuojančią šiek tiek daugiau nei du litus, Kolčesteryje sumokame beveik penkis“, – palygino Deimantas.
Maistui per savaitę Samulioniai išleidžia apie 100 svarų.
Už kambario nuomą per mėnesį šeima atskaičiuoja apie 300 svarų. Tame pačiame trijų miegamųjų kambarių su svetaine name įsikūrę ir Deimanto žmonos giminaičiai – po vienu stogu glaudžiasi septyni žmonės.
Tokias sąlygas valstybė įvertino kaip netinkamas gyventi su vaiku. Anglų akimis, tokio dydžio name vietos užtektų daugiausia keturiems asmenims.
Netrukus jaunos šeimos laukia įkurtuvės – Anglija emigrantams lietuviams skyrė socialinį būstą.
Už dviejų miegamųjų kambarių su svetaine namo nuomą Samulioniams teks mokėti pusę rinkos kainos, tai yra tiek pat, kiek iki šiol mokėjo už vieną kambarį.
Agnė Baltutytė
