Dabar suprantu, kodėl moterys nori į Turkiją. Seniai mačiau tiek besišypsančių ir paslaugių žmonių. Tai užkrečiama.
Nespėji mirktelėti – trys valandos skrydžio į Antalijos oro uostą ir jau kita dimensija...
Aš Turkiją pamačiau iš pačios gražiausios pusės. Jau pirmą dieną susirgau Alzheimerio liga: praeitis išgaravo, liko savaitė be rūpesčių. Jokių. Penkių žvaigždučių viešbutis „Grand Captan“ buvo prie jūros. Slaptažodis: „Viskas įskaičiuota.“ Jautiesi neįmanomai gerai – kaip reklamos lankstinuke. Kaip Ieva citrinmedžių rojuje, kuriai nerūpėjo jokia buitis. Moterys nori šventės – ir čia ją turi. Žinoma, su sąlyga: namie palikite kūdikius, vyrus ir kates. Tačiau oro uoste teko matyti vaizdų: du lagaminai, du rėkiantys vaikai ir vaikiškas vežimėlis. Lėktuve tris valandas klykia kūdikis. Gerai, kad jis – ne mano.
Kleopatros miestas
Alanija – Antalijos provincijos kurortinis miestelis Tauro kalnų papėdėje prie Viduržemio jūros – ideali poilsiui. Įkurtas ant nedidelio jūros pusiasalio miestas buvo Ptolemėjų dinastijos, Romos imperijos, Bizantijos ir Osmanų imperijos taikinys. Todėl čia susipynę daug kultūrų ištakų. Kurį laiką ši vieta buvo idealus prieglobstis piratams. Vėliau Alanijos laivų statykloje buvo statomi laivai Egipto karalienei Kleopatrai. Sakoma, kad Romos karvedys Markas Antonijus Alaniją buvo padovanojęs mylimajai Kleopatrai ir ši mėgo čia lankytis.
Alanija – paplūdimių rojus, tačiau yra mėgstančių visą dieną gulinėti ant baseino gultų po skėčiais neišėjus iš viešbučio teritorijos. Mūsų viešbutis kiek toliau nuo centro, jame – būriai skandinavų, vokiečių, lenkų. Teigiamas dalykas – čia mažai rusų... Kol paplūdimyje malame liežuviais, valandą mirkstame šiltutėlėje jūroje ir geriame baltąjį vyną, solidžios tris dešimtmečius susituokusios poros tyli it sfinksai ir naudojasi malonumais „viskas įskaičiuota“. Tačiau mes ne iš tokių – ryte išėję, grįžtame be kvapo tik vakare. Išbandę savo viešbučio teritoriją su bufeto gėrybėmis, nusigauname į Kleopatros paplūdimį kurorto centre, nes kartu galima pašmirinėti po miestą. Smėlėtas Kleopatros paplūdimys yra jaukioje įlankoje šalia tarsi tįsančio dinozauro kalno, ant kurio yra Alanijos pilis. Iš kitos pusės – Tauro kalnai. Bet jei ilgai gulinėsi paplūdimiuose, matysi tik mažąją dalį Turkijos gėrio. Buvau smalsi, todėl likau bemaž neįdegusi – kasdien mikroautobusu sukardavome šimtus kilometrų už Alanijos.
Žaliasis kanjonas
Žinoma, pasakoti apie Turkijos gamtą ir kalnų grožį – lyg laižyti uogienę per stiklą. Vykstame plaukti laivu į Žaliąjį kanjoną – nacionalinio parko rezervatą. Tai didžiulis apsuptas didingų kalnų ežeras, susidaręs pastačius užtvanką. Tarsi dažytas smaragdo spalvos vanduo yra dėl natrio sulfato. Patenki į kitą erdvę, jautiesi lyg Mėnulyje. Esame aukštai, užgula ausis. Laivas pilnas turistų. Visos problemos atrodo menkos, o žmogeliai – lyg blusos vandenyne, palyginti su kalnų didybe ir grožiu. Tyloje matome kitą laivą. Staiga pasigirsta komanda: „Raz, dva, tri – vse vmeste: „Rosija!“ Nors čia ne „Rosija“, kalnai tai atleidžia... Užutėkyje laivas priplaukia prie specialaus plausto – sumetę drabužius turistai šoka į penkiolikos laipsnių kalnų ežero vandenį – tikima, kad čia išsimaudžiusieji ilgai lieka jauni. Pietaujame vieninteliame kalnuose esančiame restorane. Užplūstame tarsi skėriai – švediškas stalas lūžta, mikliai dalijami karšti patiekalai. Valgome ant grotelių keptus upėtakius, daržoves.
Džipų safaris
Jei namie kas pasiūlytų nusisukti galvą, nesutikčiau. Prieš kelionę skaičiau pranešimą, kad Turkijoje nuo kalnų nusirito rusų turistai. Ką gi, jiems nepasisekė... Bet tai mūsų neatbaidė nuo pramogos. Pasirinkome naktinį safarį – kad būtų dar baisiau. Du šilto ir šalto matę atviri visureigiai leidžiasi į patrakusią kelionę Tauro kalnais. Pakeliui pavalgome „paskutinę“ vakarienę restoranėlyje. Dėl drąsos išgeriame rakės. Vairuotojas – profesionalas, tiesiog nardo kalnų serpantinais. Net tamsoje matyti – esame ties praraja. Kylame vis aukštyn pro citrinmedžius, retėjančius namelius, kol miesto žiburiai lieka žemai žemai. Sustojame aukščiausioje apžvalgos aikštelėje. Čia keturi turkai dvyliktą nakties surengė iškylą: pasitiesę pledą vakarieniauja pasišviesdami automobilio šviesomis. Mus nuveda į seną „klėtį“ ir susėdę ant kilimų traukiame vandens pypkes. Žemyn leistis dar baisiau: vairuotojas išdykauja ir mėgaujasi turistų spiegimu. Stabteli ties stačiu keliuku, o paskui staiga neria žemyn...
Žemyn upe
Kalnų upė Koprucay. Dugnas – vieni akmenys, o vanduo šaltas, mat teka iš Tauro kalnų. Tiesa, pagal plaukimo sunkumą upė nėra labai slenkstėta – tik antro lygio iš penkių. Plaukimas taip pat priklauso nuo sezono. Pavasarį upė būna labai srauni, vidurvasarį dėl karščių nusenka. Gidai lyg niekur nieko pasakoja, kad kartą plaukiant žuvo lietuvė – iškritusi prasiskėlė galvą į akmenį... Gauname visą komplektą: šiltintus kombinezonus, gelbėjimosi liemenes, šalmus ir irklus. Reikia guminių vandens batelių, nes basomis per akmenis – nė žingsnio. Pasiteirauja, ar neturime sveikatos bėdų, tenka pasirašyti, jei ką... Išklausome instruktažą, kurio reziumė: kaip irklu neįbesti į akį kolegai. Jei jau įkrisite į vandenį, plūduriuokite embriono poza ir laikykitės kojomis, o ne galva į priekį – laukite, kol išgriebs it karpį. Garmame upe žemyn. Per slenksčius ledinis vanduo teškia per nugarą. Sėdime šešiese tolygiai pasiskirstę ant plausto krašto, irkluoti reikia patiems. Gal tai tik irklavimo iliuzija, nes valtį reguliuoja vadas, sėdintis užpakalyje. Jis liepia pakartoti, koks yra upės pavadinimas – niekas neprisimena. Atrodo, gresia bauda – išmetimas iš valties. Iš gido gali visko tikėtis – tai įeina į linksminimo programą. Mažu plausteliu priplaukia kitas turkas, klastingai nugriebia už pakarpos gražiausią kolegę ir permeta į savo valtelę. Tai jų pokštas... Kai nėra slenksčių, gali grožėtis laukine paupio gamta: kalnais, žydinčiais krūmais. Sustojame pailsėti. Vyksta fotosesija: šokama nuo didelio akmens į upę, o iš ten išnyra butaforinis krokodilas. Mūsų plausto vadovas – Holivudo vertas turkas – tarzanas, gyvenantis gretimame kaime. Mąstau ir pavydžiu: žmogus gyvena ir dirba nepaprasto grožio gamtoje... O kaip gyvenu aš Vilniuje?
...Iš plausto iškrito tik du kolegos – kurie plaukė dviviečiu plaustu. Po visko atrodo, kad baimės akys buvo per didelės.
Kai baigėme plaukti, pietaudami kavinėje žiūrime mikliai sukurtą filmą apie mus ir nuotraukų parodą – verslas yra verslas. Juoda nėščia katė užšoka ant suolo ir išsikaulija „bakšišo“ – žuvies. Kad ir kur užsukame, pakeliui viskas atrodo lyg laukinės gamtos namai, tačiau juose pilna suvenyrų, siūloma tik ką spaustų apelsinų sulčių. Kaimo žmonėms kalnuose turistų grupės – pragyvenimo šaltinis. Dvi mergytės tyko lauke prie tualeto praustuvo ir paduoda rankšluostį. „Vaje, kokios geros“, – alpsta kolegė, o jos juk tyko pinigėlio.
Pirties ritualai
Hamamas – senos arabiškos pirties ritualai, dabar vadinami tiesiog turkiška pirtimi. Tai jų svetingumas ir proga nuplauti europietiškas nuodėmes. Atsipalaidavusios drybsome ant šiltos marmurinės ornamentuotos pakylos. Niurktelime į šaltą baseinėlį. Maniau, jau to malonumo ir gana. Klydau – pagrindinė procedūra dar nė nepradėta. Prieš ją kūnas turi įkaisti, kad oda suminkštėtų ir atsivertų poros. Į patalpą ryžtingai įžengė kelios moterys su dubenimis ir kitais rakandais. Tada jos ėmė šveisti – visą kūną iki pat pirštų galiukų įnirtingai gramdė iš šiurkščios vilnos megzta pirštine. Tai vadinama „kese“. Jaučiausi it žuvis, kuriai skuta žvynus. Juk nepatogu rėkti: „Nuo šiol būsiu gera.“ Naujokui tai tikra kankynė. Užtat koks švelnus masažas putomis – slidinėjau it kokia skudurinė Onytė per marmurą. Iš pradžių aplamdytas ir įsitempęs lankytojas galvoja tik viena: dabar tai tikrai sulaužys šonkaulius arba išsukinės sąnarius. Tačiau pamažu nurimsti ir atsipalaiduoji. Pagaliau leidžia atsipūsti: vaišina arbata. Dar laukia masažas su alyvų aliejumi. Moterys dirba stropiai, maudo mane tarsi kokį sniego žmogų. Galiausiai veidą ištepa dumblių ir molio kauke – tampu žalia kaip Šrekas, netekęs celiulito...
Pasakojama, kad tuomet, kai niekas negalėjo išgydyti Egipto karalienės Kleopatros nesibaigiančio galvos skausmo, vienas jaunas vyrukas pasiūlė vaistą, kurio veiksmingumu iš pradžių niekas nepatikėjo. Tai buvo putų masažas turkiškoje pirtyje. Ir šiais laikais čia lankomasi dėl sveikatos: kenčiant nuo įvairių skausmų, nutukimo. Moterims ten yra puiki vieta pasirūpinti savo grožiu ir atitrūkti nuo buities. Jos su giminaitėmis ar draugėmis išsiruošia visai dienai, pasiima maisto, kremų, aliejaus ir smagiai leidžia laiką. Ideali vieta paplakti liežuviais, sužinoti naujienas ir gandus bei atsipalaiduoti.
Nepamiršk dvasios
„Ar prieš naktį meldeisi, Dezdemona?“ – klausiu savęs, kai anksti ryte pažadina raudą primenantis garsus musulmonų dvasininko kvietimas eiti melstis. Jis girdimas visur ir kartojamas penkis kartus per dieną. Iš pradžių tas garsas kiek šiurpina, paskui pripranti – tai lyg ypatinga miesto muzika, pakylėjanti nuo buities. Baruose nutyla muzika. Garsas sklinda iš minaretų – grakščių mečetės bokštų. Kodėl jie tokie aukšti? Minaretas – manara – arabiškai švyturys. Senais laikais, kad geriau būtų girdimi, dvasininkai iš jų kviesdavo melstis, technikos laikais tai atlieka įrašai.
Einame į musulmonų šventyklą. Įsimetu šilko šaliką, kad apsigobčiau nuodėmingą galvą. Pageidaujama, kad nebūtų atvirų kūno vietų. Pasirūpinama, kad nusiautume batus ir negundytume Alacho plikomis blauzdomis – mus aprengia ilgais sijonais ir apgobia skaromis. Pirmame aukšte meldžiasi vyrai, o balkonuose – moterys. Taip yra todėl, kad klūpomis besilankstant Alachui prieš vyro nosį neatsidurtų kokios moteriškės užpakalis ir neišvaikytų dvasingumo...
Beveik 10 procentų Turkijos moterų vis dar vaikšto apsigobusios galvas skaromis ir vilki žemę siekiančius sijonus. Kaimuose tokių daugiau. Daugelis jaunesnės kartos moterų nesibodi ryšėti skarų ir mūvėdamos džinsus. Kurorte tokių nėra daug. Bet man jos gražu. Eina jaunutė liekna turkė juoda iki žemės lengva suknele ir ryši didele balto šilko skara. Mus lydintis turkas sako, kad jį taip pasislėpusios moterys kur kas labiau jaudina nei išsiplikinusios europietės: „Yra paslapties, gali spėlioti, kokia ji po drabužiais.“
Ar aš gražus?
Pas mus gražuolėmis laikomos silikoninės olialia pupytės, o Turkijoje – jauni vyrukai. Dauguma jų – liekni, ryškių bruožų, nepriekaištingai kvepia gerais kvepalais, stilingai apsikirpę ir ryškiai apsirengę. Tačiau kai toks paklausia: „Ar aš gražus?“ – viską kaipmat sugadina... Aišku viena, su tokiu gražuoliu teks konkuruoti dėl veidrodžio. Teko matyti, kaip moterys tempia sunkius nešulius, o jie eina it briedžiai. Bene visi pardavėjai – vyrai. Turkijoje dar gajos tradicijos, kad moterys turi visapusiškai paklusti savo vyrui. Tiesa, islamo griežtosios nuostatos didesniuose Turkijos miestuose primirštos. Ypač kurortiniuose miestuose tvyro daug vakarietiško kvapo. Moterys čia labiau emancipuotos, net užima vadovaujamus postus. Bet tradiciškai moteris tėra motina ir namų šeimininkė, dauguma nedirba. Pasak turkų, moteris yra laiminga, kai sėdi kiaurą dieną namie ir prižiūri vaikus. Beje, Turkijoje nėra vaikų darželių. Tad moterys puoselėja namus, ruošia valgį ir patarnauja vyrui. Pinigais pasirūpina vyras. Barai, linksmybės, alus – vyrų reikalas.
Pirmuose parduotuvių aukštuose yra vyriški skyriai, o antruose – moteriški. Nes vyrai svarbiau. Kai kolega juokais pristatydavo mus kaip keturias savo žmonas, ne vienas turkas tuo patikėjo. Beje, Turkijoje uždrausta daugpatystė. Bet kam ji reikalinga, jei yra turisčių? Vienas turkas, kuris priima turistus, jaučiasi it pelė ant aruodo. Pasakoja, kad vienas jo draugas per neapdairumą išsiskyrė su žmona. Mylėjosi su kita, o žmona jį aptiko tiesiog jo automobilyje – mat eidama apsipirkti pamatė vyro mašiną. Jis moko: „Svarbiausia elgtis apdairiai: niekur nemokėti kreditine kortele, o tik grynaisiais. Nevažiuoti savo automobiliu, tik taksi.“ Matant turkų temperamentą, mokėjimą meilikauti ir globoti, mūsiškiai lietuviai atrodo it eunuchai, seniai praradę susidomėjimą moterimis. Gal ir gerai toms turkų žmonoms, namų šeimininkėms – labai aiški sistema. Moteris turi savo vietą, o nebando būti vyru ir moterimi viename.
Turisčių rojus
Kodėl mūsų moterims patinka turkai? Todėl, kad per visą gyvenimą neturėjo tiek dėmesio, kaip ten per savaitę. Kodėl turkai taip dievina turistes? Jos lengvai prieinamos: rodo pusnuogį kūną, skleidžia feromonus. Su turkėmis nepaišdykausi. Girdėjau, vienas vokietis turistas mergino turkų merginą, bet turėjo skubiai nešti kailį iš šalies, mat jį vijosi visa giminė. Su turistėmis – jokių problemų. Mačiau per televiziją, kaip viena mūsų šokėja vaikščiojo turguje nuogu pilvu, garsiai kvatojo, visiems mojavo ir ją sekiojo būrys svetimšalių. Jai buvo smagu, kad turi tokį pasisekimą, mat Lietuvoje neteko sulaukti tiek atviro dėmesio. Tačiau panelė nustebo, kai ją vienas pagraibė už užpakalio. Jei turkas būtų šitaip pagraibęs nepažįstamą tautietę, gal jau būtų gulėjęs griovyje. Jei lietuvis grybštelėtų už sėdimos vietos gatvėje, ji iškviestų policiją už priekabiavimą. Tačiau, kaip teigia turistės, turkai nėra labai įkyrūs. Jie supranta žodį „ne“, jei mato, kad neketini turėti reikalų ir veltui aušinti burnos. Dar geriau nė nežiūrėti į akis, jei nenori veltis į ilgas šnekas. Viena aišku: kaip elgiesi, taip tave ir supranta.
Naktiniuose klubuose šėlsta skandinavės: negražios, menkai apsirengusios jos konkuruoja dėl tokios pramogos – turkas užpurškia grietinėlės ant pilvo ir nulaižo. „Kada mane?“ – „Ateik rytoj.“ – „Kodėl ne šiandien?“ – „Todėl, kad kitą dieną duosi pelno klubui.“ „Esi ištekėjusi?“ – iškart klausia pardavėjas kolegės. Kai ji patvirtina, šis kamantinėja toliau: „Tai kodėl neturi žiedo?“ Jie vis teiraujasi apie vyrus. Matyt, kad būtų aišku. Kai viešbučio parduotuvėlėje aš su kolege perku cigaretes, pardavėjas vėl klausia: „Ar jūs – draugės?“ Kai sakome, kad jau dešimt metų viena kitą pažįstame, jis supranta savaip: „Lesbietės“, – supratingai linksi.
Jokios krizės
Alanijoje nejuntama sunkmečio. Juos saugo mėlyna plokščia akis iš stiklo. „Nazara“ – turkiškas talismanas nuo nužiūrėjimo. Akis kabina ant kaklo, prie durų, puošia daiktus, dovanas, automobilius. Turkai tiki, kad „akis“ apsaugo nuo nužiūrėjimo, nors žmogus nelinki blogo. Tokių akių Turkijoje ne mažiau nei valdovo – reformatoriaus, pirmojo prezidento garsiojo Mustafos Atatiurko atvaizdų. Jam tauta dėkinga už visą gėrį, kurio išmoko siekti patys, o ne dejuoti. Pagrindinė Alanijos gatvė pavadinta jo vardu: jis – turkų „tėvas“. Turkai, kaip ir dauguma pietiečių, nepaprastai svetingi. Žinoma, pagrindinė jų svetingumo priežastis – išvilioti iš turistų kuo daugiau pinigų. Tačiau tai daroma su tokia išmone, kad esi pamaloninta ir negaili arbatpinigių – „bakšišo“. Kai lagamino nešėjui į numerį daviau „bakšišo“, mane sutikęs jis visada modavo kaip geriausiai draugei. Nuoširdūs, šilti ir draugiški. Jei turėtume bent dalį įgimto turkams verslumo, gyventume kur kas geriau.
Palanga neišnaudoja kokių 90 procentų galimo svetingumo. Turkijos paplūdimiuose kavinės yra jaukios, čia augalų pavėsyje gali praleisti didžiausią karštį. Užsisakome kokteilių ir padavėjas juos atneša ant galvos, priklaupia ir paduoda. Prisistato dailus jaunuolis ir siūlo parodyti kortų triukus. Nemokamai. Matyt, jo toks darbas – užimti svečius, kad šie ilgiau užtruktų. Požiūris į klientą gerokai skiriasi nuo mūsiškių. Bare padavėjai apie tave šokinėja, lyg būtum dievaitė, jų nereikia laukti nė minutės. Taksistas sėdi ant šaligatvio ir mokosi kalbą iš rusiško žodynėlio. Visi domisi, iš kur esame. Tai kodinis klausimas kalbai užmegzti. Turkai labai plepūs, be kompleksų. Prekeiviai taip pat moja – kviečia užsukti. Jei užeini, tada jau capteli, kol ką nors nusiperki. Beveik visi kalba angliškai, rusiškai – tad jokių problemų.
Shopping ir...
Moterims patinka išlaidauti. Mus veža į odos parduotuvę. Pasitinka lyg muitinėje – užsega kortelę. Scenarijus sustyguotas. Prisistato bent keli dailiai apsirengę darbuotojai, siūlo kavos, arbatos ar vandens. Piniginei tai nežada nieko gera. Tada prisistato lietuviškai kalbanti moteris – ją sutinki it giminaitę. O ji sako: „Į kainas nežiūrėkite, sutarsime. Kaip jums paprašysiu šefo, kad nuleistų.“ Jei esi lenkė, ateis lenkė vadybininkė. Ir taip toliau. Labai sunku atsispirti tokiam dieviškam paslaugumui. „Išspręsime visas problemas: prekę atvešime į namus. Dalį pinigų, jei pakankamai neturite, galite sumokėti vėliau“, – remia prie sienos šypsodamasi. Čia slampinėja rusų, kuriems etiketė su 1 500 eurų – pats tas už gausiai nusagstytą blizgučiais baltą striukelę... Gatvėje pirkti smagiau. Iki pat antros valandos nakties veikia krautuvėlės. Čia verda gyvenimas, spalvoti daiktai puošia ir smagiai nuteikia. (Kauno ir Vilniaus centrinės gatvės primena dykvietes be gyvybės ženklų.) Supranti, kad stoviniuodamas prie kiekvienos parduotuvėlės netoli tenukeliausi, nes kaipmat prišoka pardavėjas. Reikia pajusti derybų malonumą. Prašomą kainą verta skelti pusiau ir toliau derėtis. Svarbu parodyti, kad tau per brangu, ir kaina labai greitai krinta. Ypač gražioms merginoms. Vietoj grąžos siūlo pirkti ne vieną o du kašmyro šalikus. Ypač verta eiti į parduotuves anksti ryte. Mat Turkijoje tikima: jei pirmas pirkėjas ką nors nupirks, visa diena bus sėkminga.
Loreta GLEBAVIČIŪTĖ
