Nepaisant nesutarimų su savo sąjungininkais NATO, kurie pastaruoju metu drebina Turkiją, ypač D. Trumpui paskelbus šiais valstybei ekonomines sankcijas, strateginės svarbos oro gynybos kompleksų įsigijimas iš Maskvos atrodo miglotas.
Grėsmė NATO
Stambule įsikūrusio nepriklausomo ekonomikos ir užsienio politikos analitikos centro (EDAM) ekspertai – mokslininkas Canas Kasapoglu ir centro vadovas, buvęs diplomatas Sinanas Ulgenas – paskelbė ataskaitą, kurioje pažymima S-400 įsigijimo grėsmė NATO aljansui. EDAM yra vienas iš žymiausių pasaulyje „think tank“ centrų saugumo klausimais. Pensilvanijos universiteto sudaromame kasmetiniame sąraše jie užima 17 vietą pasaulyje tarp analogiškų centrų.
Anot ekspertų, „net jeigu S-400 ir nebus integruotas su kitomis sistemomis, jame vis tiek yra pažeidžiamumų, leidžiančių perimti svarbią operatyvinę informaciją ir radioelektroninius lėktuvų atpažinimo ženklus ir perduoti juos rusų karinei žvalgybai“. S-400 turi įdiegtą valdymo pultą ir programinę įrangą, kuri skirta „keistis informacija su vadaviete ir kitomis kovos valdymo sistemomis, o taip pat radarų kompleksais“, aiškina EDEM specialistai: „Tai didina nesankcijuoto duomenų perdavimo riziką iš turkų oro ir gynybinės infrastruktūros“.
Papildoma grėsmė kyla ir dėl vienu metu Turkijos naudojamų S-400 bei JAV naujausios kartos naikintuvų F-35, kuriuos Ankara taip pat tikisi įsigyti iš JAV. Turkų analitikų teigimu, šios šalies ginkluotės įsigijimo institucija jau paskelbė apie planus integruoti F-35 į informacinę ginkluotųjų oro pajėgų sistemą. Tačiau S-400 galimybė rinkti duomenis apie šiuos lėktuvus kelia riziką F-35 saugumui, kaip ir saugumui tų duomenų, kuriuos šie naikintuvai surenka skrydžių metu. Žinant, kad F-35 Turkijoje būtų susieti ir su kitais sąjungininkų turimais šio lėktuvo modeliais, pavykus įsilaužti į vieningą sistemą Maskva turėtų galimybę rinkti informaciją apie kiekvieno F-35 dislokacijos vietą pasaulyje.
Tokių grėsmių aktualumą leidiniui RBC patvirtino ir amerikiečių „Teal Group Corporation“ analitikas Joelis Johnsonas. „JAV vargu ar patiks tokia situacija, kuomet F-35 skraidys prižiūrimi turkų S-400, kas leistų rusų specialistams gauti informaciją, kaip apsisaugoti nuo šio modelio naikintuvų modelio“, – paaiškino jis.
Įsigijimo istorija
2017-ųjų gruodį Ankara ir Maskva pasirašė susitarimą dėl S-400 tiekimo. Kontrakto suma dėl keturių keturių divizijų tiekimo sudaro 2,5 mlrd. dolerių, praneša „Kommersant“. Pagal susitarimą Ankara turėtų sumokėti 45 proc. bendros sumos, o likusius 55 proc. – padengs Rusijos kreditoriai.
Planuojama tiekimo data buvo numatyta 2020-ųjų kovą, tačiau vėliau Turkijos gynybos ministerija paskelbė, kad S-400 šalį turėtų pasiekti beveik metais greičiau – 2019-ųjų liepą.
JAV kritika
2017-ųjų lapkritį JAV ginkluotosios pajėgos išplatino pranešimą, kuriame teigiama apie neįmanomą S-400 pritaikymą NATO infrastruktūroje. Vėliau JAV Kongrese buvo nuspręsta paprašyti iš Pentagono ištirti, ar Turkijos sprendimas įsigyti S-400 gali kelti pavojų JAV ir Turkijos ginkluotės sandoriams, įskaitant naikintuvus F-35 ir F-16. Iki ataskaitos paskelbimo tokie susitarimai gali būti užšaldyti.
Teoriškai S-400 ir F-35 eksploatavimo rizikas galima sumažinti, jeigu turkai jas naudotų nesusiejant tarpusavyje. Tačiau tokiu atveju Ankara susidurtų su kitomis problemomis. Visų pirma, atsisakius integruoti F-35 į bendrą duomenų apsikeitimo sistemą neigiamai atsilieptų jų efektyvumui. „F-35 yra numatyti ne tiek kovai priešo oro erdvėje, kiek kovos veiksmų koordinavimui,“ – aiškina ekspertai. Todėl yra būtina, kad jie būtų integruoti į bendrą karinių oro pajėgų sistemą.
Lygiai taip pat abejotinai atrodo S-400 sistemų autonominis naudojimas. Šiuolaikiniai kompleksai numato įvairių tinklinių sistemų apjungimą. Nesant galimybės jų naudoti bendroje sistemoje, kompleksų efektyvumas itin sumažėtų, aiškina ekspertai.
Dar viena problema – S-400 neįmanoma naudoti kartu su NATO oro gynybos sistemomis, pažymi J. Johnsonas. „Norint pasiekti tokio suderinamumo, reikėtų arba Vakarų specialistų sutikimo pasidalinti pirminiu savo sistemų kodu su rusais, arba rusų sutikimo pasidalinti S-400 pirminiu kodu“, – aiškina jis. – Tikimybė, kad kažkuris iš šių scenarijų būtų įgyvendintas realybėje, yra itin maža“.
Maža to, JAV Valstybės departamento atstovė Heather Nauert penktadienį paskelbė, kad bet kuri šalis, perkanti iš Rusijos S-400 įrenginius, kurie yra „visiškai nesuderinami“ su NATO ginkluote, sulauks sankcijų.
Turkija: mus paliko be pasirinkimo
Ankara tikina, kad neatsisakys idėjos įsigyti S-400. Turkijos teigimu, jiems reikia oro gynybos sistemų siekiant užtikrinti šalies saugumą, o Vakarų sąjungininkai jokių variantų jiems nesiūlo.
Šių metų liepą JAV valstybės departamentas patvirtino, kad derasi su Ankara dėl galimo „Patriot“ pardavimo, vietoje rusiškųjų S-400. Tačiau, anot turkų leidinio „Daily Sabah“, amerikiečiai atsisako Turkijai perduoti šių gynybos sistemų technologijas, o tai reiškia, kad turkams norint naudotis amerikiečių produkcija reikės naudotis ir jų kariuomenės atstovų paslaugomis. Rusija problemų perduoti savo gynybos sistemų technologijas NATO valstybei nemato.
Ekspertai pažymi, kad dėl įtemptos situacijos regione, Turkijai iš tiesų yra poreikis įsigyti tokias oro gynybos sistemas. „Jeigu viena iš konflikto pusių (šiuo atveju galimai kalbama apie Turkijos ir Sirijos ar Irano karą) neturi puolamojo (pavyzdžiui, balistinių raketų) ar nors gynybinio (integruotos priešraketinės gynybos sistemos) potencialo, tai ji negalės kontroliuoti karo eigos, net jeigu ir turės bendrą karinės galios persvarą,“ – tikinama EDAM ataskaitoje. Potencialia grėsme ekspertai vadina ir Armėnijos iš Rusijos įsigytus „Iskander“ kompleksus, o taip pat Rusijos strateginės ginkluotės auginimas Sirijoje ir Kryme.
Abejotinos S-400 įsigijimo perspektyvos
Analitikai prognozuoja, kad Turkijai vargu ar pavyks įsigyti S-400, ir išvengti amerikiečių sankcijų bei įgyvendinti F-35 įsigijimo procesą. EDAM perspėja: augantys nesutarimai dėl S-400 tiekimo gresia „rimtomis problemomis NATO aljansui ir visai transatlantinio saugumo sistemai“.
J. Johnsonas pažymėjo du galimus susiklosčiusios situacijos variantus. „Pirmasis scenarijus: Turkija atsisako S-400 įsigijimo kontrakto, o NATO šalys, tikėtina, padės susimokėti rusams už jo nevykdymą, – pažymėjo jis. – Antrasis variantas: abiem pusėms pavyksta sukurti kažkokią sistemą, kuri neleistų Rusijos specialistams gauti radarų duomenų F-35 skrydžių metu.“
Rusijos ekspertas Jevgenijus Bužinskis taip pat skeptiškai vertina S-400 integravimo į NATO sistemas galimybes. „Tai ne tik programinė įranga, tai ir kodai, ir „savas-svetimas“ atpažinimo sistema,“ – aiškino leidiniui jis. Jo teigimu, Turkija vargu ar stos į atvirą konfrontaciją su JAV šiuo klausimu, tuo pačiu sukeldama abejonių dėl savo narystės NATO aljanse.
