Sausio pradžioje pasaulio žiniasklaida šykščiai užsiminė, kad teismas Stambule pratęsė turkų atsargos generolo Ilkero Bashbuto suėmimą: jis kaltinamas rengęs sąmokslą ir siekęs nuversti premjero Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Taypo Erdoano) vyriausybę. I. Bashbutas – aukščiausio rango kariškis vadinamojoje „Ergenekono“ byloje, kurioje įtariamieji skaičiuojami šimtais. Turkijoje, kur kariškiai nuo Kemalio Atatiurko laikų buvo vienas svarbiausių valstybę stabilizuojančių faktorių, lygia greta visą dvidešimtą amžių sklandė sąmokslo dvasia, periodiškai įgydavusi realaus perversmo pavidalą. Tiesa, naujasis šimtmetis šalyje prasidėjo palyginti ramiai.Kita vertus, tai valstybė, kuri ir naujausioje istorijoje juda į priekį labai trapaus stabilumo sąlygomis. Metų pradžioje Ankara pažadėjo išmokėti kompensacijas šeimoms 35 taikių gyventojų, kurie žuvo, kai turkų kariškiai atakavo kurdų separatistus pasienyje su Iraku. Žuvusieji pasirodė esą ne smogikai, o kontrabandininkai iš vietos kurdų bendruomenės. Kai Damaskas uždarė savo sieną turkiškų prekių judėjimui, vienintelis turkų eksporto kelias į Artimuosius Rytus eina per saugumu nepasižymintį pietų Iraką. Situacija neaiški, kol kas nėra tikra, kad Irakas nesubyrės. Turkų politologo Mensuro Akgiuno nuomone, jei taip nutiktų, Ankarai neliktų nieko kito, kaip pripažinti Irako šiaurėje atsirasiantį Kurdistaną, nors pastarųjų dešimtmečių turkų ir kurdų istorijoje kruvinų puslapių netrūko. Turkų politologo manymu, kurdai pasistengtų išsaugoti stabilumą ir nesivelti, jei prasidėtų karinė šiitų ir sunitų konflikto fazė.
Metų pradžioje Turkija perspėjo apie galimą religinį šaltąjį karą Artimuosiuose Rytuose. Apie tai prieš išvykdamas su vizitu į Iraną valstybinei Anatolijos naujienų agentūrai užsiminė Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu. Pono A. Davutoglu teigimu, įtampa tarp sunitų ir šiitų kelia pavojų visam regionui, karo padariniai būtų juntami ne vieną dešimtmetį. Ministras pareiškė, kad tai bus svarbiausia žinia, kurią jis perduos Teheranui.
Vaizdžiai kalbant, šiitiškas Iranas ir Saudo Arabijos vadovaujamos Persų įlankos sunitiškos valstybės nepasidalija Bahreino, kuriame gyventojų daugumą (ypač naftinguose rajonuose) sudaro šiitai, o valdo sunitų mažuma. Teheranas veikiausiai jaučia pagundą surengti Bahreino Karalystėje savą musulmoniško „pavasario“ versiją. Sena šiitų ir sunitų priešprieša dėl politinio dominavimo musulmonų pasaulyje, gal net dėl to pasaulio vienytojo regalijų. Persai ir arabai turi ir teritorinių nesutarimų: ginčijasi dėl trijų salų strategiškai svarbioje vietoje netoli išėjimo iš Ormūzo sąsiaurio. Nors ginčas neišspręstas, Iranas laiko ten karines pajėgas ir reguliariai rengia prie salų įvairių kariuomenės rūšių pratybas.
Šia prasme Turkija – viena paradoksaliausių valstybių dabartiniame ir šiaip paradoksų nestokojančiame pasaulyje. Turkijoje gyvena daugiausia sunitai. Irano, Irako ir Sirijos kaimynystėje esanti šalis bando imtis tarpininkės vaidmens. Libijos nacionalinio sutarimo vyriausybės vidaus reikalų ministras Fawzi Abdelali prieš Naujuosius pripažino, kad šalies konstitucija rašoma remiantis Turkijos ir Malaizijos konstitucijomis ir kad šiuo klausimu nuolat konsultuojamasi su Turkijos premjeru bei kai kuriais jo kabineto nariais. Kartu Ankara yra Amerikos sąjungininkė, pasak Turkijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, Vašingtonas vis dažniau kreipiasi į turkus kaip į informuotus ir įtakingus regiono ekspertus.
Metų pabaigoje Amerikos žurnalo „Time“ skaitytojai metų žmogumi išrinko Turkijos premjerą R. T. Erdoganą. Turkijos vyriausybės vadovas vadinamas „islamiškos demokratijos skleidėju“, kurio valdymo laikotarpiu šalies ekonomika tapo viena iš greičiausiai augančių pasaulyje. Rinkimuose iš viso už jį balsavo 122 939 skaitytojai. Įdomu tai, kad Turkijos premjeras tapo ir žurnalo „antireitingo“ lyderiu, jo priešininkų atsirado dar daugiau nei palaikančiųjų – 180 tūkstančių.
Tikriausiai tai savaip simbolizuoja prieštaringą Turkijos istoriją ir dabartį. Kai Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja priėmė įstatymą, draudžiantį neigti armėnų genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais, Turkijos premjeras reagavo labai emocionaliai ir paskelbė apie sankcijas Paryžiui. Ankara atšaukė savo ambasadorių iš Prancūzijos ir įšaldė politinį ir ekonominį bendradarbiavimą bei bendrus karinius projektus. Ankara Paryžiui siūlė kritiškai pažvelgti į save, esą prancūzai atsakingi už šimtų tūkstančių žmonių žūtį Alžyre ir Ruandoje praėjusio amžiaus viduryje. Turkija iš principo neneigia žudynių fakto, ginčas vyksta dėl mastų ir žodžio „genocidas“. Tokia yra dar viena teisinė politinė konfrontacija dėl sąvokos „koverių“ epochoje.
Kažkas panašaus buvo beveik prieš porą metų. Amerikos prezidentui Barackui Obamai prieš pat metinį pranešimą teko spręsti sudėtingą dilemą: 2010-ųjų kovą Amerikos parlamento užsienio reikalų komitetas paskelbė rekomendacinę rezoliuciją, raginančią įvardyti 1915–1917 metų įvykius kaip armėnų genocidą. Ankara ir tada buvo atšaukusi pasiuntinį iš Vašingtono, Turkijos ministras pirmininkas, praėjus vos kelioms minutėms po rezoliucijos priėmimo, paskelbė pareiškimą, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl Turkijos ir Amerikos santykių perspektyvos, taip pat – kad rezoliucija trukdys susitaikyti Armėnijai ir Turkijai. Skaitydamas metinį pranešimą Amerikos prezidentas tada žodžio „genocidas“ nepasakė, vietoj jo pavartojo armėnišką posakį, kuris reiškia „didelė nelaimė dėl žmonių kaltės“.
Didėjant Turkijos politiniam svoriui, padaugėjo kalbų apie geopolitinių šalies interesų vektorius. Tarkime, kad Ankara regimai vėsta integracijos su Vakarais klausimu ir gręžiasi į Rytus. 2011 metais poną R. T. Erdoganą iškilmingai sutikdavo Kaire ir Tripolyje, musulmonų apgyventuose rajonuose Serbijos ir Bosnijos pietvakariuose, kuriuos kadaise valdė Osmanų imperija. Turkijos premjeras susitiko ir su Vakaruose teroristiniu laikomo islamistų judėjimo HAMAS lyderiu Ismailu Hannya ir pareiškė, kad Izraelio ir palestiniečių konflikto sureguliavimas neįmanomas, jei į procesą nebus įtrauktas HAMAS. Turkišką mąstymą įtvirtina net Stambule kuriamos musulmoniškos muilo operos (turkiški serialai labai populiarūs islamo kraštuose).
Turkų spaudoje galima pasiskaityti ir apie šalies giminingumą Iranui arba Ankaros politinės klasės vis dažniau kreipiamą žvilgsnį į buvusios Osmanų imperijos valdytas teritorijas – arabiškus kraštus ir Balkanus. Iranas ilgai klausė Ankaros patarimų, net buvo sutikęs Turkijoje sodrinti savo uraną. Bet kai turkai nutarė dislokuoti savo teritorijoje Amerikos priešlėktuvinės gynybos elementus, Teheranas tai palaikė išdavyste. Kai kurie turkų ekspertai, pavyzdžiui, Aykutas Merkaly, mano, kad šiais metais Sirijoje paaštrės konfrontacija tarp Irano ir Turkijos. Beje, internete jau galima pasižiūrėti animacinių filmų šia tema, juose kardais ginkluoti janyčaras ir persas mėgina sunaikinti vienas kitą. Abi valstybės kadaise juk buvo imperijos... O Stambule neseniai išleista biografinė knyga, kurioje įrodinėjama, kad Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas yra etninis turkas.
Ankara visais įmanomais būdais mėgina išsaugoti Irako vienybę, nuolat ragina šios valstybės ministrą pirmininką šiitą Nourį al Malikį laikytis rinkiminių pažadų, atstovauti visiems irakiečiams ir išsaugoti šalies daugiakultūriškumą. Bet pastarasis ne visada linkęs pateisinti lūkesčius. Praėjus dienai po amerikiečių karių išvedimo jis įsakė suimti savo pavaduotoją sunitą Tariqą al Hashemį, apkaltinęs jį tuo, kad prieš keletą metų mėgino fiziškai susidoroti su politiniais oponentais. Irako parlamente ėmė telktis šiitų blokas, sunitai pasijuto nesaugiai. Pasak Vakarų naujienų agentūrų, sunitų šeimos, bijodamos galimų pogromų, skubiai palieka šiitiškus ir mišrius Irako miestų rajonus.
Turkai kalba ir apie būtinybę labiau suartėti su broliškomis tiurkiškomis Centrinės Azijos respublikomis bei Azerbaidžanu. 2011-aisiais, kai Centrinės Azijos respublikos šventė savo nepriklausomybės dvidešimtmečius, Ankaros iniciatyva pamėginta suaktyvinti tiurkiškai kalbančių šalių bendradarbiavimo tarybos veiklą. Tiesa, į susitikimą Astanoje Uzbekistano ir Turkmėnistano atstovai neatvyko. Ryšiai su Baku ir šiaip glaudūs – lapkričio 28-ąją įvykusį Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos „Sokar" prezidento Rovnago Abdulajevo ir Turkijos Izmiro provincijos delegacijos, kuriai vadovavo gubernatorius, susitikimą galima laikyti simbolišku: be kitų klausimų, aptarta ir naftos perdirbimo gamyklos „Star“, kurios viena akcininkių yra „Sokar“, veikla. Bendradarbiaudama su Azerbaidžanu Turkija siekia įtvirtinti savo kaip energetinių išteklių tiekėjos vaidmenį, vamzdynu Baku–Tbilisis–Džeichanas nuo 2011-ųjų sausio iki lapkričio transportuota 30 milijonų 580 tūkstančių tonų azerbaidžanietiškos ir 195 850 tonų turkmėniškos naftos. Beje, naujos gamyklos statyba ir naujų darbo vietų kūrimu Izmire spręstos ir vidaus politikos problemos – R. T. Erdogano Teisingumo ir pažangos partija šiame regione tradiciškai turi problemų dėl rinkėjų palaikymo.
Izraelis ir Kalnų Karbachas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesusiję. Kaip žinome, po to, kai Tel Avivas atsisakė atsiprašyti už žydų valstybės kariškių operaciją prieš laivų flotilę, mėginusią prasibrauti į uždarytą iš jūros pusės Gazą, per kurią žuvo Turkijos piliečiai, Ankara įšaldė visus santykius su Izraeliu maždaug taip pat kaip dabar su Prancūzija. Arabų televizijos kanalo „Al Jazeera“ analitikai metų pabaigoje padarė prielaidą, kad Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo iniciatyvą šiais metais gali perimti Vašingtonas. Jų manymu, kitas Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių Seržo Sarksiano bei Ilhamo Alijevo susitikimas gali įvykti Amerikos valstybės sekretorės Hillary Clinton ir Turkijos užsienio reikalų ministro A. Davutoglu iniciatyva. Ši prielaida susisieja su Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos generalinio sekretoriaus Lamberto Zanniero nesenu pasisakymu, kad Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimui trūksta Turkijos.
Tokiam scenarijui reikia labai tikslių koordinavimo pastangų, o, be Turkijos ir Izraelio, Vašingtonas regione remtis daugiau nelabai turi kuo. Be to, jis yra objektyviai suinteresuotas Ankaros įtakos stiprėjimu, mat po karių išvedimo iš Irako ir Afganistano reikia kam nors deleguoti dalį atsakomybės už saugumą regione. Turkijos stiprėjimas – geopolitiškai racionali tendencija, o kai kada prasprūstanti ypač emocionali retorika terodo, kad taktiškai kitoks reikalų tvarkymo metodas šiame prieštaravimų tebedraskomame regione tiesiog neįmanomas.