Net ir apimtas pykčio Turkijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas Yasaras Büyükanitas lieka tikras karininkas. Savo požiūriu į Turkiją JAV pati sau iššovė į koją, pareiškė jis. Turkų generolo teigimu, jei niekas nepasikeis, dvišaliai Turkijos ir JAV santykiai gali būti nebepataisomai sugadinti, rašo Vokietijos dienraštis „Berliner Zeitung“.
Tokį pareiškimą išprovokavo JAV Kongrese demokratų „stumiama“ rezoliucija, kurioje armėnų persekiojimas Osmanų imperijos laikais vadinamas genocidu. Tačiau, pasak dienraščio, tuo pat metu kaista dar vienas, kur kas pavojingesnis konfliktas – ginčas dėl kurdų pseudovalstybės šiaurės Irake. Ankaros požiūriu tai Kurdistano darbininkų partijos kovotojų bazė, tuo tarpu Kurdistanas JAV – raktas į regiono naftos išteklius. Paskutiniosiomis dienomis turkų kareiviams ne kartą teko rengti operacijas prieš ginkluotus kurdus šiaurės Irake, todėl kyla klausimas, kas bus, jei JAV ir Turkijos kariniai daliniai per kilusius konfliktus regione susidurs akis į akį.
Turkija dešimtmečius buvo laikoma JAV vasalu, rašo „Berliner Zeitung“. Būtent amerikiečiams spaudžiant ji 1952 m. buvo priimta į NATO. Tuo metu šalies konstitucija nė iš tolo neatitiko Vakarų propaguojamų demokratinių vertybių ir žmogaus teisių. Į NATO Turkija buvo priimta tik dėl to, kaip vėliau aiškino buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Strobe‘as Talbottas, kad turėjo bendrą sieną su Sovietų sąjunga.
JAV dominavimas Turkijos politikoje ir kariuomenėje tęsėsi iki pat paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, o po to valdovo ir vasalo santykiai pamažu ėmė tirpti, pastebi dienraštis. Turkijos ekonominė galia iki šio laiko žymiai išaugo, o po Sovietų sąjungos subyrėjimo tiurkiškai kalbančiose buvusios Sovietų sąjungos respublikose Ankarai vėl atsivėrė istorinių užsienio politikos interesų teritorija.
Naujasis Turkijos elitas savo šalies jau nebelaiko NATO forpostu: jų akimis tai regioninė galybė su savais ekonominiais ir politiniais interesais, aprėpiančiais kaimynines šalis. Pavyzdžiui, konfrontacija su Sirija ar Iranu Turkijai yra kontrproduktyvi: Sirijos teritorija naudojama Turkijos eksporto į arabų šalis tranzitui. Savo ruožtu Iranas jai– didžiulė rinka prie pat savo slenksčio, be to, Iranas laikomas sąjungininku kovoje su kurdų separatistais, rašo „Berliner Zeitung“.
Akivaizdu, kad JAV sunku susitaikyti su tokiomis permainomis, teigia dienraštis. Amerikiečiai norėtų ir toliau naudotis Turkija – ir politiniu, ir kariniu požiūriu – kaip placdarmu prieš Iraną, Siriją bei Rusiją, kaip į Vidurinės Azijos naftos versloves vedančiu koridoriumi, proamerikietišku faktoriumi Artimųjų Rytų konflikte ir musulmonišku pavyzdžiu Vakarų aljanse. Be to, dienraščio teigimu, Turkija JAV reikalinga tęsti pačiam kruviniausiam per paskutiniuosius dešimtmečius karui: 70 proc. krovinių, skirtų JAV kariuomenei Irake, gabenama per Turkijos teritoriją.
Tačiau išsiskiriantys strateginiai interesai vis dažniau išprovokuoja abiejų valstybių susidūrimus, rašo „Berliner Zeitung“. Vienas akivaizdžiausių – Turkijos atsisakymas leisti JAV naudotis jos teritorija ruošiant įsiveržimą į Iraką sausuma. Priešingai JAV norams į Ankarą buvo pakviesti „Hamas“ politikai, per 2006 m. vasarą izraeliečių įsiveržimą į Libaną Turkijos premjeras Erdoganas griežtai sukritikavo Izraelį. Turkija pasipriešino JAV planuojamam Irako padalijimui į tris dalis: Ankara nenori, kad Irako kurdų teritorijai būtų suteiktas aukštesnis statusas.
Tačiau net jei pavyktų atsiriboti nuo Irako problemų, beverta tikėtis, kad bus atkurti ankstesni Turkijos ir JAV santykiai, tvirtina dienraštis. Turkijoje to pageidauja tik nedidelė politikų ir kariškių dalis. Šiuo metu šalyje vyksta politinė diskusija dėl šalies kurso: jei Turkija yra regioninė galybė, tai kokiuose aljansuose ir kokiomis kryptimis jai būtų geriausia plėtoti savo įtaką? JAV polinkis į intervencijas Turkijoje vertinamas kaip pagrindinė problema – dėl stabilumo regione Turkija naudos turėtų daugiausiai.
Galimybė veikti išvien su Europos valstybėmis kaip lygiai su lygiais būsimosios regiono lyderės interesus atitinka tik iš dalies, tuo labiau, kad su priėmimu į šių valstybių ratą susiję konkretūs politiniai reikalavimai. Rusija? Kinija? Indija? Variantai, šiuo metu aptarinėjami Turkijoje, sudaro prielaidas manyti, kad šalis savo kursą gali pakeisti iš esmės, rašo „Berliner Zeitung“.
