Kas pasakė, kad Lietuvoje blogai gyventi? Tai priklauso nuo to, kokią Lietuvą kiekvienas turime savyje.
Nueini į prekybos centrą, o ten, pasirodo, eilinį kartą prekybininkai pakėlė maisto prekių antkainius. Bet kaip gera už tai prie kasos, kai sumokėjus 100 litų į vadinamąją nuolaidų kortelę perveda litą. Šypsena iki ausų – sutaupiau net litą. Apsimokėjo. Ačiū. Ateisiu ir rytoj vėl su 100 litų.
Džiaugsmas ima ir atvažiavus į degalinę. Kažkokie mums brangūs arabai maištauja, šaudo vieni į kitus, o po kiekvieno šūvio Lietuvos degalinės iškart kelia kainas. Nespėjo dar pasaulyje pabrangti, o pas mus – jau.
Galima tik didžiuotis, kaip akimirksniu mūsų degalų pardavėjai reaguoja į pasaulinius įvykius. Slėptis kitų šalių degalinėms, kurios dar nespėjo pakelti kainų. Mes čia lyderiai. Mokykitės.
Didžiuojuosi, kaip po šių rinkimų į savivaldybes gyvens Lietuva. Vienas pažadėjo, kad vidutinis atlyginimas bus per 6 tūkst. litų, antras – kad darželiai vaikams bus nemokami. Trečias rėžė, kad piko metu Vilnių bus galima kirsti per kelias minutes, ketvirtas žadėjo keliskart mažesnius komunalinius mokesčius, o penktas dar pridėjo, kad bedarbių nebeliks.
Va čia tai rimta kompanija. Tai ne koks Seimas ar prezidentė, nesugebantys metų metus įvesti šalyje tvarkos. Pagaliau į savivaldybes atėjo tikri žmonės, padarysiantys Lietuvą pirmaujančia Europos Sąjungoje. Rūpinsis ne vien savo verslu ir gerove, bet mumis visais. O aš dar jais iš pradžių netikėjau. Kvailys buvau. Atsiprašau už politinį naivumą. Daugiau taip nebus.
Gaunu sąskaitą už šildymą. Kaina – astronominė ir niekuo lapelyje nepagrįsta. Bet didžiuojuosi, nes galiu ją sumokėti. Ne kiekvienas kitos šalies pilietis, net ir gaunantis didesnę algą, galėtų ją sumokėti. O man kažkaip pavyksta.
Pavaikščiosiu senais batais, išsitrauksiu seną žieminę striukę vietoj naujos ir nebūsiu skolininkas. Aš juk lietuvis. Tylėsiu dantis sukandęs, bet nepasiduosiu, iki cento atsiskaitysiu. Ir iškart šypsena veide atsiranda, kad jiems vėl nepavyko manęs įveikti. Bandykite dar kartą. Kitą žiemą.
Užtat kai grįžtu namo, randu visiškai kitą – savo Lietuvą: tris sūnus ir žmoną. Ir šypsena mano veide jau visai kitokia – čia dingsta melas ir mulkinimas. Atsiranda supratimas, meilė, palaikymas ir tikėjimas ateitimi. Tikėjimas savo mažąja Lietuva, kurioje galioja visai kitos taisyklės nei toje didžiojoje Lietuvoje.
Čia mano vaikai gali susistumdyti ant kilimo, o po valandos apsikabinę užmigti vienoje lovoje. Čia galiu ištesėti savo rinkimų pažadus, pasakydamas, kad išplausiu po vakarienės indus. Čia visi galime jaustis tikrais, nuoširdžiais ir mylimais. Čia galiu pasitikėti kiekvienu, kad ir koks jis būtų.
Yra ir šeštas šeimos narys – šuo. Su juo sunkiau, nes šis kokerspanielis laikas nuo laiko ima skelbti revoliucijas ir autonomijas. Bet kol kas nė viena jo revoliucija nepasisekė. Ne veltui jo vardas – Zoro.
