„Pirmuosius vaikus globoti pasiėmėme apie 1980-us metus, kada žuvo brolio žmona. Paėmė globoti dvi brolio mergytes – tuo metu patys auginome du sūnūs. Vėliau tos mergaitės išėjo pas brolį gyventi, o likę mano vaikai pasakė: „mums kažko trūksta, mama“. Kaip tik laikraštyje buvo parašyta, kad galima kurti šeimynas. Tada nukeliavome į Panevėžio vaikų namus ir pareiškėme norą kurti šeimyną. Pasiėmėme penkis vaikiukus, o vėliau grįžo ir brolio mergaitės – nesutapo joms labai gyventi su pamote. Tada jau buvo daug vaikų pas mus – devyni.
Sunkiausia buvo pakelti žmonių apkalbas: kalbėjo, kad dėl pinigų globojame vaikučius tuos. Kai brolio vaikus globojau, niekas nieko nesakė, bet kai priglaudžiau kitus – sakė, kad čia dėl pinigų“, – sakė Gražina.
Anksčiau buvo geriau
Prieš įforminant šeimyną, moteris išėjo iš darbo. Tuo metu, prisimena moteris, šeimynos globojimas skaitėsi darbas, ji gaudavo ir algą, siekusią virš 1500 litų, o už kiekvieną vaiką – virš 1000 litŲ. Pasikeitus įstatymams, Gražinos veikla nebesiskaito darbu – ji tiesiog yra šeimynos dalyvis ir, kaip ir kiekvienas vaikas, gauna 300 eurų.
„Dabar mes esame drausti pačiai mažiausiai pensijai, esame kaip šeimynos dalyviai. Anksčiau mūsų pajamos buvo didesnės, buvau įforminta kaip pedagogas, vasarą du mėnesius turėdavau atostogų. Tėvelis pasakydavo: „vaikai, mama atostogose, tvarkykitės patys“. Tai ir pasijausdavo atostogos, vis tiek atsipalaiduodavau per tuos mėnesius. Tada galėdavau kažkur ir išvažiuoti, nes tuo metu mane vaduodavo tėvelis (vyras Vidantas – red.).
Šitiems vaikams reikia tiek daug atiduoti, ir dėl to reikia žmogui poilsio. Mes tai jau įgudę, matome iškart, koks vaikas, o kada šeima pasiima globoti vaikus pirmą kartą, mums iškart skambina ir pasakoja, kad vaikai plėšo tapetus, gadina baldus ir pan. Aš jiems ir atsakau: kai tie vaikai bus jūsų vaikai širdelėse, jie jums nieko nebedarys“ – kalbėjo gražios šeimynos mama.
Valdžios išpuoliai
Gražina prisimena, kad valdžia, pradžioje labai geranoriškai leidusi įsteigti šeimyną, vėliau ėmė ir piktintis: mat kai kuriuos vaikus Gražina su vyru imdavo globoti prieš suderinant su valdžia, o ir moters nenoras atiduoti vaikus įsivaikinti į užsienį tuometinei valdžiai nepatiko.
„Mes iš pradžių buvome apsibrėžę, kad daugiau 12 vaikų neglobosime, bet, kaip sakome, niekada nesakyk niekada. Pradėjo viskas klostytis taip, kad vaikai, kurių tėvai geria ir mušasi, patys ėmė ateiti į mūsų šeimą. Kartais juos pas mus atveždavo seneliai. Ir ką turi tada daryti? Buvome ir su valdžia susipykę dėl to, kad mes priimame patys, savarankiškai ir be jų leidimo. Pyko greičiausiai dar ir dėl to, kad neleisdavome savo vaikų į užsienį įsivaikinti“, – kalbėjo moteris.
Dabar Gražina džiaugiasi, kad šeimyna gyvena laisvai, valdžia prie jų nebesikabinėja, o buvo laikai, kai ir gaisrininkai naktį atvažiuodavo su švyturėliais:
„Tai buvo vienas kartas, bet labai baisus ir man visam gyvenimui įsiminė. Pas mane atlėkė vaikai didelėmis akimis ir sako: „mamyte, į mūsų kiemą atlėkė gaisrininkai su švyturėliais“. Išbėgau į kiemą pasižiūrėti – gal mes degam, galvoju. Išlėkiau su naktiniais, išsidraikiusi ir matau vyrus prieš save – nesmagu. Pasižiūrėjau pirmiausia į stogus – visur ramu. Tada jie man ir sako, kad atvažiavę patikrinti. Sakau jiems: „palaukit, ką jūs čia tikrinsit, vaikus?“. Tuo metu kaip tik pas mane buvo vien mergaitės – 16, 17, 18 metų – pats brendimas. Sakau jiems: „palaukit, eisit į merginų kambarius? Aš neleisiu“. Tada užsidariau duris ir nebekalbėjau su jais“,– pasakoja Gražina.
Ateina per sapnus
Moteris sako, kad jos kelias – globoti vaikus – yra, greičiausiai, nulemtas iš aukščiau – Gražina pasidalina istorija, kuomet mergaitė pasiprašė būti jos globojama per sapnus:
„Sykį atsitiko taip: vieną naktį susapnuoju lyg ir mano užaugintą mergaitę Sonatą, tačiau kitokią – mėlynomis akytėmis, trumpais plaukiukais, murzina – nepanaši į mano Sonatą. Ta mergaitė sapne man ir sako: „Aš Sonata, mamyte, prašau, pasiimk mane“. Tada aš paskambinau savo dukrai Sonatai, paklausti, gal ji laukiasi mergaitės, o ji man atsakė, kad ne, laukiasi berniuko, ir viskas yra gerai. Tada aš sulaukiu skambučio iš Vaiko teisių skyriaus, kad reikia, jog pasiimčiau du vaikiukus. Nuvažiuoju į skyrių ir man pristato tuos vaikus – Sonata ir Svajūnas. Taip ir sustingau, išgirdus „Sonatos“ vardą. Tai kaip tada aš galiu neimti to vaiko, jei ji sapne manęs prašė pagalbos“, – pasakoja Gražina.
Geriausia pasaulyje mama
Moteris prisimena, kad kai kurie jų vaikų poelgiai jai suvirpino širdį iki ašarų:
„Viena mergaitė man ėmė kalbėti, kad ji labai daug dirbanti. Ji buvo tada 12-tokė, tuo metu visos panelės eidavo į šokius, o pas mus ne visada tai buvo galima – pirma reikėdavo darbus atlikti. Ji ėmė kalbėti, kad vos ne čia yra labai blogai, ir vienuolynu yra pavadinusi namus. Mat būdavo taip, kad, kai merginos eina į šokius, mes laukdavome prie šokių salės arba paskui jau užaugusios mūsų merginos prižiūrėdavo jaunesniąsias šokiuose.
Paskui ta mergina, grįžusi iš šimtadienio, apkabino mane ir sako: „mamyte, aš viską mokėjau. Žinok, kiek yra žioplų mergų! Nemoka sumuštinio ant lėkštės padėti! Nežino, kurioje pusėje peilis ant lėkštės dedasi. Aš viską mokėjau.“ Paskui, kai jau buvo paskutinis skambutis, laukiau jos vakare. Kai parėjo, ji man gan piktai ir sako: „greit marš miegoti, aš visas karves pamelšiu“. Tada aš tikrai nuėjau ir atsiguliau. Kai atsikėliau, pamačiau toje vietoje, kur sėdžiu, virtuvės kampe, indelį. Padaryta gražiai susluoksniuota želė ir parašytas raštelis: „pačiai geriausiai pasaulyje mamai“. Tai žinot, kaip paglostė širdį. Ta mergaitė tada suprato, kodėl aš iš jos reikalavau: kad mokėtų bulkutes, pyragus kepti – kad viską mokėtų“, – pasakojo Gražina.
Kito siurprizo moteris sulaukė tuomet, kai tuokėsi viena jos globojama mergaitė. Ji su vyru užsidirbo pinigų vestuvėms užsienyje, o vestuvių datą pasirinko per Gražinos gimtadienį.
„Kai grįžau iš jų vestuvių, viską sutvarkiau, vaikai man liepė eiti pailsėti. Aš nuėjau, o po kelių valandų jau norėjau keltis, bet man vaikai dar neleidžia, sako: ilsėkis dar, pasakysim, kada galėsi keltis. Kai jau man leido keltis, atėjau su naktiniais, kažką ant viršaus užsimetus, ir sakau: ką jūs čia dabar darot? Vaikai man ir sako: „mamyt, tau reikėtų pasipuošti.“ Paklausiau, kodėl, o jie man patarė pažiūrėti į kiemą. Pamačiau, kad kieme atvažiuoja automobiliai vienas po kito – jų tarpe ir klebonas. Stalai nukloti, didžiulis balius – ir dabar prisimenu. Tai kaip tada turi pasijausti?“ – susijaudinusi kalbėjo Gražina, o jos vyras tuo metu net apsiašarojo – tiek širdį palietė jiems šitoks vaikų poelgis.
Teisti ir „atsilikę“
Gražina pasakoja, kad kartą ji buvo pasiimusi globoti ir teistą vaiką. Iš pradžių ji nežinojusi, kad jis teistas, bet vėliau, sužinojusi, kad vaiką nuteisė dėl to, kad jis išmontavo telefono būdelės aparatą ir susirinko centus, moteris tik nusijuokė: dėl tokių dalykų teisti vaikų nereikia. Augdamas pas ją tas vaikas po to nė karto nebuvo patekęs į policijos įskaitą.
Gražina globojo ir merginą, kuri kitų buvo vadinama „atsilikėle“, jai labai prastai sekėsi mokykloje, o, atvykusi į Gražinos namus, mergina patapo pirmūne ir galiausiai baigė du universitetus.
„Mes visus vaikus auginame kaip savo, mes nesirenkame vaikų – įgalus jis ar ne, gabus ar ne. Visiems vaikams esu mama. Su jais kartu ruošiame namų darbus, vakarais paimame telefonus, kad naktimis nemaigytų. Tvarka pas mus yra, nes kitaip nieko nebūtų“, -sakė ji.
Globėja dalinasi, kad prie kiekvieno vaiko priėmimas yra skirtingas, tačiau per tiek metų ji tiesiog jaučia, kaip prieiti prie kiekvieno. Ir tai matėsi – sodyboje vaikai prie jos glaudėsi, klausė ir gerbė.
