Taip tad praėjo „Tundros“ festivalis – toks pat laisvas ir šelmiškas, šįkart virtęs ne pelke, o kurortinėms vietovėms būdinga poilsio zona. Tikriausiai geriau už savaitgalį Palangoje, nes karšta, vandens užtenka, niekas nesiūlo snukin ir negroja rusiškų dainuškų.
Kaip bumbsėjo
Visos scenos – „Psy Trance“, „Bass“, „Techno“ ir „Chill Out“ – buvo išradingai dekoruotos ir kūrė jaukų įspūdį. Šiose keturiose erdvėse buvo galima rasti kažko pagal savo supratimą kiekvienam tundriškiui, netgi pačiam išrankiausiam.
Visų atlikėjų nei galėjai perklausyti, nei juolab gali paminėti. Gal tik vieną pastabą: Bong-Ra atrodė charizmatiškai, bet grojo chaotiškai – tebūnie jo toks stilius, bet kapojimas ir pasiutęs šokinėjimas nuo gabalo prie gabalo veikiau kelią stresą, nei leidžia patirti darkstepo tamsumą. Pastaba apie „paauglišką“ ir veikiau techno žanrui artimesnę perjunginėjimų ir ritmo kapojimų manierą būdinga ir kitiems grojikams. Antai tokie Lietuvos vaikinai kaip S13 ar Rhodopsin dar supranta, kaip svarbu yra groti nuosekliai ir nuotaiką kurti iš lėto, pasimėgaujant ritmu, nesiplėšant – ir taip iki pat kulminacinių taškų.
Įspūdis
„O, karštoji Tundra! Ačiū dievams! Techno dievui už daužymą, bass dievui už vibracijas ir nesveiką hardcore, psy dievui už pakilimą nuo žemės ir, aišku, chill dievui už nuostabią globą ir miegą! Buvo karšta, buvo gera, buvo vaje – vienintelis dalykas negerai, kad laikas ėjo labai greitai“, – feisbuke po renginio rašo Eglė Giedraitytė.
Per gerklę, į gerklę
Grįžkime prie tos pačios citatos iš festivalio svetainės, kad maisto ir gėrimų „tikrasis pasirinkimas visiems ištroškusiems ir praalkusiems bus dar platesnis“, ir ją paanalizuokime. Pirmiausia glumino ir netgi lindo per gerklę, kad festivalyje teises prekiauti alumi įsigijo tik vienas gamintojas, tad kaip ir nebuvo ko pagurkšnot (patys suprantant). Tačiau tundriškiai nebūtų tundriškiai! Šitą alų reikia pradėti gerti nuo pat ryto, kad nebūtų galvos skausmo ir pagirių! (Įdomu, ką apie tokį būdą svaigintis pasakytų daktaras Aurelijus Veryga, juolab kad šių alkoholinių gėrimų laisvai galėjo įsigyti nepilnamečiai.)
Laimė, išradingieji organizatoriai rado būdą, kaip festivalio lankytojams pasiūlyti bent vieną subtilesnį produktą – „Bitės“ medaus alaus, verdamo kaimelyje netoli Vilniaus. Kaip užsiminė vienas šios alternatyvos pardavėjas – alus tikras, rankų darbo! Pagarba jaunajam aludariui verslininkui Matui Staniuliui!
Dar išradingesni visuomet pritaikys sulčių ar kitų gaiviųjų gėrimų tarą, kad per budrią sargybą įsineštų ir ko nors iš tauresniųjų gėrimų.
Tradiciškai neretas „Tundros“ festivalio dalyvis svaiginosi ir narkotikais. Ką padarysi.
Užtat nuoširdumu ir skaniais tradiciniais patiekalais sužavėjo prieniškių virtuvė, pasivadinusi „Skanumėlis“. Savo vardą pateisino be abejonių.
Pokalbis
„Iš pradžių buvau pradariusi langą, bet dvyliktą valandą vis dėlto uždariau“, – girdžiu pardavėją sakant pirkėjai greta Dūburio ežero esančio Antazavės miestelio krautuvėje.
„Ar tai taip karšta?“ – įsiterpiu į dialogą.
„Kaži kodėl, – juokiasi moteris. – Taigi bumčikai! Bet mes jau pripratę.“
Aha, juk trumpam sutundrėja ne tik patys atnašautojai elektronikos dievams, bet ir aplinkinių kaimelių gyventojai.
Yra manančių, kad ilgainiui čionykščiai pagal „Tundrą“ organizuos ir savo ūkio darbus: prasidėjo „Tundra“ – metas pabaigt sėją. Ir panašiai.