Kai kurioms pastoti pavyksta iškart – tai atsitinka natūraliai, šeimai sukurti neprireikia jokių vizitų pas vaisingumo specialistus.
Tačiau ne visiems taip pasiseka – kai kurie žmonės šio proceso metu patiria daugelį sunkumų ir trijų minučių laukimas pasidarius nėštumo testą gali virsti tikra agonija.
Šias intensyvias emocijas neseniai labai tiksliai apibūdino jauna moteris, vardu Megan Lynne Ferrero.
„Facebook“ išpopuliarėjusiame įraše Megan dalijosi paprasta neigiamo nėštumo testo nuotrauka ir išliejo širdį apie tai, kokį skausmą sukelia „beveik“ nėštumai.
Įrašu buvo pasidalinta daugiau nei 63 000 kartų ir jis surinko daugiau nei 49 000 patiktukų. Įrašas pradedamas skaitytojų informavimu, kad visi nuolat šneka apie teigiamus nėštumo testus, tačiau retai tegirdime apie sunkumus, užklumpančius išvydus neigiamą rezultatą.
„Retai tekalbame apie laukimą, kol ekrane pasirodys linijos ir apie tai, kaip pirmoji linija neišryškėja bei pasirodo tik ta antroji, reiškianti „ne nėščia“.“ – sako vieną vaiką auginanti mama.
Tuomet Megan atskleidžia, kad net kai tai jai atsitinka, ji vis negali nustoti tikrinti testą, jau pamačiusi neigiamą rezultatą – gal vis dėlto pirmoji linija pasirodė, o kartais ji testą ištraukia iš šiukšliadėžės net po poros dienų, jei kartais jis būtų pasikeitęs.
Desperatiški jos bandymai neigiamą testą paversti teigiamu tuo nesibaigia. Ji paaiškino, kaip testą nufotografuoja su blykste. Tuomet be blykstės. Tuomet aukštyn kojomis.
Tada ji koreguoja nuotrauką, ją patamsina ar pašviesina, paryškina ar sulieja, kad pamatytų, ar koks nors kitas kampas ar pakeitimas parodys trūkstamą liniją.
Nenuostabu, kad visos pastangos būna beprasmės – rezultatas lieka koks buvęs. Tame pačiame įraše ji pasakoja apie savo nusivylimą dėl galvojimui apie galimą vaikelio gimimo datą ir visus „mielus“ būdus paskelbti apie nėštumą iššvaistyto laiko.
„Pirma įsivaizduoji, kad galėtum apie savo nėštumą paskelbti per JAV nepriklausomybės dieną liepos ketvirtąją. Kai tai nepavyksta, tikiesi, kad vasaros pabaigoje dar spėsi šeimai pranešti ją aplankiusi.
Tuomet praeina rugpjūtis ir rugsėjis, ir manai, kad nieko tokio, nes smagu apie būsimą vaikelį paskelbti ir per Helovyną.
Tuomet praeina ir Helovynas, o tu dar vis nesulaukei teigiamo rezultato.“
Ji pridėjo: „Žmonės sako, kad nerimavimas dėl to, kad nepastojai, dar labiau pasunkina pastojimo procesą, todėl bandai apsimesti, kad visai nesijaudini, nes stresas visą tavo reprodukcinę sistemą atsuka prieš tave.
Tačiau nė kiek nepanikuoti nepavyksta, kai slenka mėnesiai ir savo vaikeliui vis neturi brolio ar sesės, ir svajonė, kad abu vaikai augs kartu, beveik bendraamžiai, tolsta ir tolsta.“
Megan savo įrašą baigia padrąsinančia žinute kitoms tą patį išgyvenančioms moterims.
„Nesvarbu, kiek laiko jau kovojate šią kovą, ar jei praeityje jums teko su tuos susidurti – suprantu jus, palaikau jus, esu su jumis.“
Kitus žmones jos žodžiai labai įkvėpė – po įrašu jie dalijosi savo pačių išgyvenimais. Vienas žmogus rašė: „Treji metai ir keturi persileidimai. Labai sunku, bet kartais vilties dar yra.“
Kita moteris atsakė: „Man prireikė ketverių metų ir penkių persileidimų, bet dabar mano kūdikis jau su mumis – antradienį jam sueis treji.“
Trečia pridėjo: „Mano kova truko penkerius metus. Išgyvenau visa tai, ką pasakoji. Tai – siaubinga patirtis.“
