Pamenu, prieš porą metų prie velykinio stalo šeimynykščiai aiškinosi, kur nukišta Jurgos Ivanauskaitės knyga “Ragana ir lietus”. Kalbą užvedžiau aš.
Kai knygą tik išleido, spėjau perskaityti vos kelis puslapius, kuriuose aprašytos am!-oralinės scenos, paskui knyga pradingo pas gimines. Bet niekas neprisipažino, kur ją nudėjo, ir kalba pakrypo link mirties. Pasinaudojau proga, kad dar kartą papostringaučiau apie vėlių pasaulį. Nors Velykos – ne Vėlines, mirtis ir prisikėlimas rikiuojasi greta.
Taigi, sakau, seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) ėjo jau šeštą dešimtį, kada prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Jis veržėsi į mūšio lauką. Beje, iki 1916-jų ar 1917-jų Britų imperijoje nebuvo karo prievolės, kadangi pakako savanorių, jų prisirinko kokie trys milijonai. Sero Artūro į karą nepaėmė net kaip karo gydytojo, užtat minų laukus jūrose retino britų traleris “Conan Doyle”.
Į karą išėjo Konano Doilio sūnus, žentas, brolis, brolėnas ir seserėnas. Visi žuvo.
Praėjus dviem metam nuo sūnaus Kingsley’io žūties Konanas Doilis pabendravo su juo per mediumą. Pokalbio metu sūnaus siela minėjo privačius dalykus, kurių mediumas negalėjo žinoti. Seras Artūras, bendraudamas su kitais mirusiais giminaičiais, ėmė linkti prie minties, kad karas “atnešė didį apsivalymą, atvėrė vartus į pažadėtąją mirties žemę, apšmeižtą bailių ir klerikalų”. Jis iškėlė sau tikslą atjunkyti žmoniją “nuo paskalų prie arbatos, girtuoklystės savaitgaliais, egoistinio politikavimo, teologinių plepalų”.
Sulaukęs 58 metų Konanas Doilis padėjo tašką Šerloko Holmso nuotykių istorijoje ir užsiėmė spiritizmo propaganda. Jis buvo Londono spiritistų sąjungos prezidentas ir Tarptautinės spiritizmo federacijos garbės pirmininkas. Seras Artūras manė, kad spiritizmas yra svarbiausias pasaulio istorijos reiškinys nuo Kristaus laikų.
Prie stalo būčiau dar plėtojęs šią temą, tačiau išmoningi giminaičiai, bendraujantys su manimi nuo pat gimimo, žinojo daugybę būdų, kaip vairuoti pokalbį. Tėvas mane pertraukė: "Tu ne quaesieris, scire nefas, quem mihi, quem tibi finem Di dederint, Leuconoe". Ir iškart išvertė: „Tu neklausk, niekas nežino, ką tau, ką man dievai padovanos, Leukonija“. Kalba nukrypo į lotynų kalbos pamokas smetoniškoje gimnazijoje. Mažai kas mėgo mokytis Horacijų mintinai, tačiau dešimtmečiais negali pamiršti, ką iškalė.
---
P.S. Dėl Horacijaus citatos ir jos vertimo tikslumo nesu tikras. Kai kas sako, kad arčiau tiesos tokia pradžia: "Neklausk, neduota žinoti..." Dabar jau nekeisiu šio įrašo pavadinimo. Horacijus galėjo sakyti ir taip: “Tu ne queris, sciere nefas, quod mihi, quod tibi Dii dabunt, Leuconoe”. Koks gi skirtumas tokiems kaip aš?
Užklasiniam darbui:
Naujasis apreiškimas
