Sklęsdami be variklių, įdarbindami tik saulę ir oro sroves pilotai siekia paminėti Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-metį.
Pilotas ir komandos kapitonas Algirdas Šimoliūnas ruošė sklandytuvą istoriniam skrydžiui – pats susidėjo penkiolikos metrų ilgio sparną. Kartu su kolegomis pilotais Sakalu Uždaviniu ir Ignu Bitinaičiu jis ketina per dešimt dienų perskristi Europą.
Įveikę keturis tūkstančius kilometrų pilotai žygį ketina baigti Portugalijoje. Iki galutinės stotelės Lisabonoje planuoja skristi per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją. Tikslaus maršruto nėra susidėlioję.
„Renkamės, kur mes skrisim per kokias šalis pagal orus, todėl daug spontaniškumo, nenuspėjamumo ir dėl to šis skrydis ir yra gražus“, – pasakoja pilotas I. Bitinaitis.
Tūkstančius kilometrų trys pilotai įveiks sklandytuvais, kurie neturi variklių. Kaip banglentininkai turi pagauti bangas, taip sklandytojai turi pasikinkyti kylančias oro sroves.
„Įsivaizduokit, kai laužas kūrenasi, kyla dūmai, tai mes patenkame į tą kylantį termiką, kylančią srovę ir sukamės spirale, mes kaip gandrai imam aukštį iki dviejų kilometrų net ir skrendam nuo kitos kylančios srovės“, – sako A. Šimoliūnas.
Kad lietuviai leidžiasi į tūkstančius kilometrų truksiančią kelionę pasikinkę tik oro srautus, stebina Europos kolegas sklandytojus, su kuriais tarėsi dėl sklandytuvų iškėlimo į orą tarpinėse stotelėse.
„Nusistebėjo, nes jie sako, kad patys bijom per savo šalį perskristi, o jūs per visą Europą“, – pasakoja A. Šimoliūnas.
Iki šiol dažniausiai pilotai tikslo pasiekti kokį nors tašką neturėjo – paskraidę nusileisdavo tame aerodrome, iš kurio ir pakildavo. Su sklandytuvu pilotas Algirdas kasdien planuoja nuskristi po 400–500 km. Vadinasi, nedidelėje kabinoje gulomis jis praleis 5–6 valandas.
Jei kas įsivaizduoja, kad sklandytojas ore tik mėgaujasi gražiais vaizdais, klysta.
„Nėra, kada jausti [būnant danguje], būna kelios sekundės, kad pagalvoji, Viešpatie, negi tai vyksta su manimi. <...> Dievulis mūsų ten nekvietė, bet mes va taip paėmėm, mes lipsim, nu lipkit, jeigu jau taip. Tas nuolatinis dialogas su gamta, kuri nesutvėrė mūsų skraidyti“, – pasakoja S. Uždavinys.
Oro žygeivių planas toks – ryte lėktuvas pakelia į orą, iki vakaro pilotai slendžia ir pasiekia kitą aerodromą, kur kitą rytą lėktuvas vėl pakels į orą.
„Tokioje situacijoje tu turi koncentruotis į labai paprastus dalykus, pakilti, išgyventi, nuskristi iki kažkurio punkto, pavyko iki ten, skrendi toliau“, – teigia S. Uždavinys.
Gali nutikti taip, kad oro srovės neleis sklęsti ir teks tūpti kur papuls. Pagal koordinates pilotą turės rasti sklandytuvus trimis automobiliais lydinti antžeminė komanda ir privežti iki artimiausio aerodromo. Pilotai planuoja skristi nuo 90 iki 190 kilometrų per valandą greičiu, vienas nuo kito nutolę apie pusantro šimto metrų. Kelionėje padės aukščio, greičio matuokliai, kompiuteris ir kiek netikėtas daiktas – prie stiklo priklijuotas siūlas.
„Siūlas yra pats svarbiausias instrumentas iš visų, jis rodo, ar su skladytuvu skrenantis nėra pakrypęs į šoną, ar neskrendama skersai“, – aiškina I. Bitinaitis.
Rekordiniu skrydžiu pilotai siekia paminėti Dariaus ir Girėno istorinio skrydžio per Atlantą devyniasdešimtmetį.
„Esame šalis, maža šalis, puoselėjanti, išsiauginusi didžiulius sparnus, Lietuvos sklandytojai pagal pasaulinį reitingą yra penktoj šeštoj vietoj“, – sako S. Uždavinys.
Šis skrydis – ne tik duoklė praeičiai, bet ir ateičiai – pilotai tikisi, kad skrydžiu patrauks jaunimą sklandyti.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
.jpg)
