Gretai tebuvo šeši metai, kai tėtis pasiūlė išbandyti gimnastiką. Išgirdusi klausimą, kuo žavi gimnastika, Greta nutilo.
Tuoj alkūne į šoną jai bakstelėjo komandos draugės Meda Gutauskaitė ir Eglė Stalinkevičiūtė.
„Kalbėk“, – gražiai Gretą paragino kiek vyresnė Meda.
Tačiau Inga Levanienė jau buvo perspėjusi anksčiau: „Greta nėra iš tų daugiakalbių. Mes netgi per treniruotes kalbamės trumpais „Ne“, „Taip“, „Nežinau“.
„Pasakyk, kad tave vertė trenerė, – juokais sufleravo E. Stalinkevičiūtė. – Pasakyk, kad tau niekas neleido mesti gimnastikos“.
Tačiau Greta nepasidavė provokacijoms. „Aš noriu kažko pasiekti… Geresnių rezultatų. Na, iki olimpinio medalio dar yra toil“, – rėžė savo keturiolikto gimtadienio jau laukianti G. Semionova.
Paprašyta prisiminti pačią smagiausią dieną treniruotėje Greta net negalvojusi rėžė: „Oi, tokios neprisimenu“.
Po šių žodžių visa sportininkų kaimelį užliejo garsus gimnastikos komandos juokas.
„Pasakyk, kad tau davė saldainį per treniruotę ir tai buvo nuostabiausia diena, – kvatojosi Eglė, bet tuoj pirminė, kad salidainių joms negalima dėl griežtos dietos. – Badaujame“.
„Tiesiog turime prisižiūrėti, mes pačios nusprendžiame, kad mums yra dieta, – prabilo M. Gutauskaitė. – Nevalgome nesveikų, daug kalorijų turinčių dalykų. Bent jau vengiame jų“.
Ir tada atėjo laikas pasireikšti Gretai. Paklausta, kada paskutinį kartą valgė saldainį, ji rėžė: „Šiandien“.
Vėl juokas nuaidėjo per visą sportininkų kaimelį.
„Tu laikasi saldainių dietos?“ – užklausė savo draugės Eglė.
Greta nusprendė į šį klausimą neatsakyti.
Kiek vėliau paaiškėjo, kad visos trys merginos gimnastikos treniruotes pradėjo lankyti, nes visiems aplinkiniams jos vaikystėje atrodė hiper aktyvios.
„Buvau aktyviausia klasėje. Man nuolat reikėjo kažkaip nuleisti garą. Labai gaila, kad gimnastika aš pradėjau užsiiminėti kiek per vėlai. Man tuo metu buvo jau beveik devyni metai, – apie save pasakojo Eglė. – Bet man patikdavo išsikrauti treniruotėse. Mano pirmosios treniruotės? Pažaisdavau, pašokinėdavau ant batuto ir... Viskas“.
„O aš nieko neatsimenu“, – replikavo mažakalbė Greta.
„Vėliau trenerė pamatė, kad aš kažką galiu. Ir dabar aš esu čia – Olimpiniame festivalyje, – kiek susikuklino Eglė. – Jausmas, kad aš kažko galiu pasiekti gimnastikoje, mane aplankė tik prieš metus. Mane aplankė didelis noras stengtis ir daryti. Anksčiau ne vieną kartą buvo aplankęs noras viską mesti. Man visi kartodavo, kad galiu, bet aš nenorėdavau... Nenorėdavau netgi tuo tikėti“.
„Bet taip būna dažnai“, – šovė repliką M. Gutauskaitė.
Netrukus ji pati prisiminė savo pirmą apsilankymą gimnastikos salėje. „Man viską aprodė ir patikrino mano lankstumą, kuris buvo tragiškas“, – pasakojo Meda.
Anksčiau ji buvo užsiminusi, kad Lietuvos gimnastika sulaukia per mažai dėmesio iš žiniasklaidos. Sulaukusios klausimo, ar norėtų, kad po kiekvieno jų pasirodymo prie jų prišoktų operatoriai, fotografai ir žurnalistai, merginos susimąstė.
„Aš nualpčiau vietoje“, – ištarė Eglė.
„O aš manau, kad būtų faina“, – šypsojosi Meda.
Greta tylėjo.
„Aš visada buvau išprotėjusi, norėjau kuo daugiau visko išmokti gimnastikos pasaulyje. Už tai sulaukti dėmesio? Taip, kažkada aš kovojau dėl savo trenerės dėmesio, visada norėjau šaukti „Pažiūrėkite, ką aš moku“. Žurnalistai? Nežinau“, – sakė E. Stalinkevičiūtė.
M. Gutauskaitė teigė, kad pelnytas dėmesys dėl rezultatų – smagu. „Tai atrodo taip fantastiška. Mes juk niekada nesame matę daug kamerų, fotografų, žurnalistų... Manau, būtų smagu“, – traukė pečiais gimnastė.
„Būtų gerai“, – trumpai pasakė Greta.
„Žinoma, kad ji norėtų. Mums visoms patinka būti dėmesio centre“, – savo draugę papildė Eglė.
