Žmogus yra vienintelis gyvas sutvėrimas Žemėje, vaikštantis dviem kojomis, neturintis kailio ir, lyginant su visu jo kūnu, turintis neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis, pastebi „Newscientist.com“. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?
Tai gali būti didžiausia visų laikų mįslė.
Išties, modernusis mokslas mums leidžia suprasti neįtikėtinus gamtos reiškinius: mes daugmaž žinome, kaip „veikia“ Saulė, daugmaž numanome, kaip galėjo susiformuoti Visata. Tačiau ar daug mes žinome apie... pačius save?
Žinoma, esame susidarę šiokį tokį vaizdą, iš kur ir kaip atsiradome Žemėje – už jį dėkoti reikėtų evoliucijos teorijos tėvui Čarlzui Darvinui (Charles Darwin). Tačiau, kalbant apie žmogaus atsiradimą, vystymąsi ir dominavimą, yra likę neatsakytų, nesuprastų mįslių, susivedančių į vieną klausimą – kaip mes tapome žmonėmis?
Dvi kojos
Pirmoji iš tų trijų didžiųjų „Homo sapiens“ mįslių – dvikojystės fenomenas. Vaikščioti dviem, o ne keturiomis, mums atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, jog retai tesusimąstome, kodėl žmogus atsistojo ant dviejų kojų. Beje, daugiau taip pasielgti sugalvojusių gyvių Žemėje nėra.
Tad kodėl dvikojystė? Anot Č. Darvino, pradėjus vaikščioti dviem kojomis, atlaisvėjo rankos – jas buvo galima „įdarbinti“ įrankių naudojimui. Tačiau archeologiniai radiniai byloja ką kita. Seniausi rasti hominidų įrankiai datuojami 2,5 mln. metų, o pirmieji hominidų protėviai vaikščioti dviem kojomis pradėjo gerokai anksčiau – prieš beveik 4,5 mln. metų.
Tad jei ne laisvos rankos, tai kas tada? Kitoje hipotezėje formuluojama tokia galimybė: hominidų protėviai pradėjo vaikščioti stati, kad iš toliau matytų plėšrūnus. Kiti samprotauja, jog žingsniuojant dviem kojomis galima nukeliauti toliau ir greičiau – tokiu būdu galima apeiti didesnę teritoriją.
Kuri iš versijų yra teisingiausia? O gal egzistuoja kitas, dar nesurastas dvikojystės fenomeno paaiškinimas?
Skausmingai nuogi
Kaip ten bebūtų, vaikščiojimas dviem kojomis žmogui suteikė aibę privalumų. O kokių privalumų galėjo suteikti... kailio netektis? Kailį turi beveik visi žinduoliai. Tam yra priežastis. Be kailio aplinkai būtų atiduota labai daug šilumos energijos. Kam išlaidauti? Ir kokia tada „nuogumo“ prasmė? Klausimas taptų dar aktualesnis, pamėginus nuogam palakstyti po mišką. Šakos, spygliai, dygliai, uodai...
Viena iš hipotezių yra tokia: kailio netekome vienos evoliucijos fazės metu, kai mūsų protėviai didžiąją dalį laiko praleisdavo... vandenyje. Visai kaip delfinai ar banginiai. Tačiau šios egzotiškos teorijos patvirtinimui stokojama archeologinių argumentų.
Kitoje teorijoje spėjama, jog protėviai „numetė savo kailį“, kai iš miško, džiunglių išėjo gyventi į atvirą vietovę – savanas. Taip galėjo nutikti prieš maždaug 1,7 mln. metų. Turint kailį, perkaitimas žmogaus organizmui būtų rimta grėsmė. Tad daugiau šansų išgyventi lyg ir turėtų tie, kurie ant savo kūno turi mažiau „vilnos“. Bet kodėl daugybė savanos gyventojų (liūtai, gepardai, hienos, beždžionės) kailį (ir dar kokį!) vis dėlto turi? Šios mįslės dar neįminėme.
Daug smegenų
Galiausiai – trečioji mįslė: didelės smegenys, pilkoji medžiaga. Ko turim, tai turim. Žmogaus smegenys yra beveik dvigubai sunkesnės už mūsų dydžio žmogbeždžionių. Kaip čia nutiko, kad mes taip išgudrėjome, o kitoms beždžionėms tai nepavyko?
Atsakymą mėginama susieti su viena tokia mutacija, kuri, paprasčiau tariant, paveikė mūsų protėvių raumenų struktūrą taip, jog „plotai“ aplink kaukolę buvo atpalaiduoti taip, jog sudarė sąlygos kaukolei pūstis. Taip toje kaulinėje dėžutėje atsirado daugiau vietos... visiškai teisingai, smegenims. Kuo jų daugiau, tuo paprasčiau sugalvoti, kaip prasimanyti maisto, apsiginti nuo grėsmių, susikurti gyvenimą lengvinančių įrankių ar sudėtingesnių technologijų.
Tačiau panašu, jog didžiausias postūmis smegenų vystymuisi galėjome būti... mes patys. Tiksliau, mūsų socialumas: gyvendamas su tokiais pat, kaip ir jis pats, žmogus dalijosi patirtimi, mokėsi ir taip tobulino savąsias smegenis. Mokslininkai yra linkę manyti, jog smegenų vystymąsi labiau skatino ne fizinės aplinkos grėsmės, o įvairūs socialinio spaudimo aspektai. Bet ar iš tikrųjų?
Esmė tokia: esame vieninteliai gyvi sutvėrimai Žemėje, vaikštantys dviem kojomis, neturintys kailio ir, lyginant su visu kūnu, turintys neįprastai dideles smegenis. Dešimtis tūkstančių metų planetos gėrybėmis dalijomės su mažiausiai keturiomis kitomis hominidų rūšimis. Tačiau jos išmirė, o mes, Homo sapiens, likome. Kodėl?
Saulius Žukauskas
