Festivalio programa buvo padalyta į dvi tematiškai besiskiriančias erdves. Didžiojoje scenoje pasirodė sunkesnės muzikos (trash metalas, folk metalas, folk rokas) atstovai, o Ąžuolo scena bei Senoji aikštė pristatė ne tik folkloro bei archainio folkloro kolektyvus, bet ir kvietė festivalio svečius susipažinti su senaisiais baltų amatais ir tradicijomis.
Susirinkusiems jau nuo penktadienio mėgautis muzika, rodos, netrukdė net nekokios oro sąlygos. Po itin šiltai sutikto „Žalvarinio“ didžiojoje scenoje pasirodė latvių etnotranzo grupė „Auli“, įspūdingais būgnais ir baltiška apranga užvedę jau dulksnoje bešokančią minią. Į vakarą apvainikavusių folk metalo grupės iš Estijos „Metsatöll“ subėgo pasiklausyti net ir jau pliaupiančio lietaus neišsigandę fanai.
Penktadienio vakaras ir pačių Rasų naktis ąžuolo scenoje nušvito net trimis dideliais ir baltiškais simboliais papuoštais laužais, tarytum garso takeliu šventei tapo sunkesnės ir lengvesnės etnografinės muzikos grupės, na, o jėgų dar tebeturėję svečiai šoko tradicinius šokius iki paryčių.
Antrą festivalio dieną, į Varnius sugužėjus dar daugiau svečių, minią prie didžiosios scenos pritraukė „Kroda“, ukrainiečių folk/black metalo grupė. Išpieštus „Krodos“ veidus bei vieną sunkiausių festivalio dainų vėliau pakeitė daugelio ilgai lauktas projektas – „Katedra lead duet“. Festivalis ištęsėjo savo pažadą ir pristatė publikai Povilą Meškėlą bei Ričardą Laginauską, šiam savaitgaliui po dvidešimt vienų metų petraukos prikėlusiems legendinę „Katedrą“. Šie roko veteranai ne tik nostalgiškai nuteikė vyresnius festivalio svečius: dainą „Mes – jėga“ kartu skandavo ne vienas jaunas „Kilkim žaibu“ svečias.
Jau gražiu oru nudžiuginusį šeštadienį Senoji aikštė siūlė įvairiausių veiklų. „Juostas austi – daug paprasčiau, nei atrodo. Tam nereikia staklių, užtenka štai šitokio mažyčio daiktelio, kuriuo gali išgauti įvairių raštų“, išbandyti kruopštumą kvietė festivalio dalyvė. Juostos, senovės baltų juvelyrika, tradiciniai lininiai rūbai, matyti ir nematyti muzikos instrumentai, žemaitukai žirgai, didelės dumplės ir net naminis alus iš jaučio rago – nenorėjusiems klausytis sunkios muzikos prie didžiosios scenos buvo galima tiesiog išgerti alaus ant pievutės sužinant kažką naujo apie regiono papročius.
Norintiesiems kažko ekstremalesnio gyvosios istorijos klubas „Kovarnis“ pristatė senovinių kovų pasirodymą: specialiai tam suręstame ir žiūrovų atsargiai apsuptame rate to meto apranga ir šarvais apsitaisę vyrai kovėsi kardais bei kirviais. „Sudėjus viską, trisdešimt kilogramų tai tikrai bus, bet čia, matote, dar nėra sunkiausia mūsų kovotojų apranga“, – prieš pradedant žvangėti metaliniams, suneriamiems šarvams aiškino klubo narys.
Kitoje renginio zonoje jau burzgė motociklų varikliai. Didžiosios scenos link patraukė motociklų ralio kolona, pristačiusi visiems besidomintiems ir besigrožintiems motociklais ir keletą senovinių motociklų. Be variklių gausmo festivalyje buvo girdėti kalbant ne tik lietuviškai, bet ir latviškai, rusiškai, baltarusiškai, lenkiškai, estiškai, bei dar keliomis kalbomis. „Šiais metais sulaukėme itin daug svečių iš užsienio, ir ne tik iš kaimyninių šalių“, – džiaugėsi vienas festivalio organizatorių. Renginio marškinėlius perkantis svečias iš Australijos paklaustas, ar ne toli Lietuva nuo jo gimtinės, šmaikštauja: „Na kaip... Teoriškai, pora skrydžių – ir tu jau čia.“
Įdomų kontrastą festivalyje sudarė ne tik juodų odinių striukų, kniedžių, kerzinių batų bei tradicinių lininių rūbų ir vyžų vizualinis skirtumas, bet ir tai, kad renginyje buvo svečių, čia atvykusių su mažaisiais šeimos nariais. Tad nusakyti renginio svečių amžiaus amplitudę – sunkoka.
Sekmadienį, paskutinę „Kilkim žaibu“ dieną, keli festivalio svečiai iš užsienio, paprašyti įvertinti renginį, neįvardijo didžiulių organizacinių ar kitokių trūkumų. „Viskas gerai, net ir prie blogo oro esu pratęs. Bet štai alus galėtų būti pigesnis“, juokėsi jau ne pirmą kartą į „Kilkim žaibu“ atvykęs festivalio gerbėjas iš Latvijos.
