Sunkiausi kilometrai gyvenime
Kitąmet Lietuva švęs šimtmetį. Bėgikas A. Ardzijauskas nusprendė šią progą paminėti savaip – per 100 dienų nubėgdamas aštuonių tūkstančių kilometrų atstumą iš Dakaro į Vilnių. Spalio 24-ąją startavęs Senegalo sostinėje, Aidas įveikė daugiau kaip tris tūkstančius kilometrų, perbėgo šiaurinę Afrikos dalį, Gibraltaro sąsiauriu persikėlė į Europą ir dabar stengsis pagreitinti tempą, kad spėtų atbėgti į Vilnių iki vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo.
Kelte bėgantis ugniagesys atsiduso, kad sunkiausia dalis, karštoji ir smėlingoji Afrika įveikta. 3,1 kilometro juodojo žemyno keliais ir šunkeliais jis prabėgo per 43 dienas, kasdien vidutiniškai įveikdamas po 74 kilometrus.
„Prieš lipdamas į lėktuvą, tikėjausi, kad Afrikoje bėgti bus sunku. Bet iš tiesų buvo labai sunku. Jeigu sunkumą reikėtų įvertinti – rašyčiau 10 iš 10. Alinantis karštis, dažnai viršijęs 40 laipsnių pagal Celsijų, vėjas, prasti keliai, didžiulis eismas. Blogiausia, kad nebuvo vėsių dienų. Lietų matėme tik dvi dienas, tikėjausi, kad jo bus daugiau“, – įspūdžius iš bėgimo Afrikoje reziumavo A. Ardzijauskas, pripažinęs, kad tai buvo sunkiausias jo bėgimas. „Negi kai bėgau per Ameriką, Mirties slėnis neatrodė toks sudėtingas, nes jis tebuvo 200 ar 300 km ilgio. O čia – trys tūkstančiai kilometrų tokiomis sąlygomis“, – pridėjo.
Kuo arčiau Europos – tuo geriau
Paskutinis tūkstantis kilometrų Afrikoje vis tik buvo lengvesnis nei startas. Marokas – Šiaurės Afrikoje, ten ne taip karšta. O kadangi ši valstybė šalia Europos, bėgant vis šiauriau joje po truputį keitėsi civilizacija.
„Maroko pradžia, kuri dabar priklauso Vakarų Sacharai, labai prasta. Vien tik smėlis, vėjas, aplink nieko nėra. Tik labai daug mašinų. Bėgom tuo keliu, kur eina pagrindinis eismo srautas, tai nuo penktos vakaro vilkikų srautas atrodė it nesibaigianti laidotuvių procesija. Ir blogiausia, kad visi važiuoja arba be šviesų, arba su ilgosiomis. Kai pakilom į tikrąjį Maroką, atsirado daugiau kelių, vilkikų srautas išsiskirstė. Bėgimui pasirinkau regioninį kelią palei Atlanto vandenyną, tai ten srauto išvis nebuvo, malonu bėgti. Vėliau, artėjant prie Kasablakos, keliai tik gerėjo, ir kuo arčiau Europos – tuo geriau“, – paskutinį tūkstantį kilometrų prisiminė Aidas.
Europoje ketina bėgti greičiau
Pirmoji diena bėgant Europoje, Ispanijoje, atrodė tarsi kitas pasaulis. Keliai turi pusantro metro pločio šalikelę, vairuotojai važiuoja tvarkingai, netrukdo bėgti. O Afrikoje teko dalytis važiuojamąja kelio dalimi su visais kitais eismo dalyviais, kuriems bėgantis lietuvis visiškai nebuvo įdomus. Arba bėgti šalia kelio per smėlį, akmenis, kriaukles ir kitokias šiukšles. Vyriškis sako, kad tik dabar, Ispanijoje, sutiko pirmąjį kitą bėgiką: tiksliau – bėgiojančią prancūzę. Iki tol perbėgęs tris tūkstančius kilometrų per Afriką, jis suskaičiavo keturis dviratininkus.
Afrikoje Aidas savo bėgimą pradėdavo šeštos ryto ir bėgdavo iki priešpiečių. Tada stodavo 4–5 valandų poilsiui ir dienos miegui, mat vidurdienį ekvatoriuje saulė užkaitindavo taip, kad stovint vietoje prakaitas žliaugdavo. Po pietų tęsdavo kelionę, ir iki vakaro nubėgdavo apie 70 kilometrų atstumą.
Ispanija pasitiko 18 laipsnių šiluma. Aidas sako, kad tai idealus oras bėgti. Tačiau dienotvarkės keisti jis neketina.
„Bėgimo laiko netrumpinsime. Šeštą ryto startuosime ir bėgsime iki 8–9 vakaro. Tikiuosi per tą laiką nubėgti daugiau kilometrų. Labai lengva nebus, nes Ispanijos pradžia kalvota. Ar džiaugiuosi įbėgęs į Europą? Na, taip. Tačiau nedaug, nes žiūriu į ateitį ir žinau, kas laukia kertant Italijos ir Austrijos pasienį“, – apie Alpes pagalvojo A. Ardzijauskas.
Per savo kelionę ugniagesys gelbėtojas spėjo sudėvėti tris poras sportbačių, netrukus ruošiasi autis ketvirtąją porą.
