Interviu su Rasa:
Rasa, sakykite, kaip nusprendėte pasiimti globoti vaikus?
Tai buvo mano buvusio vyro idėja. Turėjome, kur gyventi, turėjome, iš ko, turėjome savo paauglį sūnų, taip ir sugalvojom. Kas neturi vaikų, gal ima dėl to, kad neturi vaikų, o mes turėjome daug meilės ir neturėjome, kam jos duoti.
Ėmėme lankyti kursus. Galvojome vieną mergaitę paimti, bet kai mums parodė dviejų berniukų nuotrauką, dar pasakė, kad dvynukai, ir paklausė, ar galėtume priimti, aišku, kad sutikome. Dvyniams buvo po 3,5 metukų, o dabar jiems bus jau 12. Trečias berniukas pas mus atsirado prieš gerus pusantrų metų. Dvyniai jau buvo paaugę, didžkis, vyriausias sūnus, irgi jau savo gyvenimą turėjo. Vietos yra, meilės dar irgi – paklausėme „Pastogėje“ , mums ir užrodė, dabar turime jau tris berniukus. Mažiausiam dabar yra 7,5 metų. Mažiukas eina į pirmą klasę, o didžkiai jau šeštokai.
O ar yra, kas padeda auginti berniukus?
Taip, yra, kas padeda, yra.
Kas sunkiausia juos auginant?
Nežinau, kas sunkiausia. Ir savo vaikus auginant negali pasakyti, kas yra sunkiausia. Visai nesvarbu, ar tu globoji, ar augini savo vaiką – kiekvieną dieną sunku. Apskritai gyventi sunku, o vaikus auginti – labai sunku. Vaikai dabar visai kitokie, nei kad mes augome. Aš kiekvieną dieną mokausi: tai kantrybės, tai ramybės, tai pasiutimo, bet mano vaikai tikrai geri. Gal tie dvyniai truputį labiau padykę, mažiukas gal labiau užsispyręs, bet jie yra labai geri vaikai.
Aišku, kiekvieną dieną yra savi rūpesčiai: reikia visus pamaitinti, aprengti, iščiustinti, išpopinti, dvyniai jau gi paaugliukai, nori madingai rengtis, gražiai kirptis, eiti į būrelius. Reikia atsižvelgti ir į poreikius, kurie ne visada su galimybėmis sutampa, tada reikia pasispausti, kažko atsisakyti pačiai, kad vaikams galėtum duoti.
Ar nebuvo baimių, prieš pasiimant vaikus, kad jie turės polinkių į agresiją, alkoholį ir pan.?
Žinokite, ne. Aš esu žingeidus žmogus ir man visą laiką žmonės buvo įdomūs. Užtenka pasižiūrėti savo giminėje: ką nori gali rasti. Tu net negali pasakyti, kokie genai pas tavo biologinį vaiką. Pasižiūrėjus į senelius, prosenelius, gali visko atrasti.
Aišku, apie tai pagalvoji, bet kaip ir kiekvienas mąstantis žmogus galvoji, kad galėsi kažką pakeisti, kad labai stengsiesi, nes didelę įtaką daro aplinka, kur tas vaikas gyvena – saugumas ir prieraišumas daro didelę įtaką.
Ar nebūna taip, kad supykę vaikai jums sakytų: „tu man ne mama, neaiškink“?
Žinokit, nebūna. Ir aš jiems niekada nesu pasakius kažko apie jų tėvus. Niekada taip nebuvo ir labai tikiuosi, kad ir nebus. Jie visada sakydavo, kas mes esame mamyčiukai, o jau didžkį sūnų vadindavo „mamyčiu“, nes jis jau didelis.
Kaip sutaria jūsų biologinis sūnus su globojamais?
Kuo puikiausiai. Kai mes parsivežėme mažiukus, Rolandui buvo 15,5 metų. Jis nebuvo jau toks visai mažiukas, tai mes ir jo atsiklausėme, ir su psichologais bendravome, „Pastogės“ (Vaikų gerovės centras - red.) atstovai irgi vaikščiojo į namus. Jis visą laiką su jais labai gražiai elgiasi, o šie visą laiką jį prisimena gražiai ir didžiuojasi, kad jis tarnavo armijoje, kad yra kareivis. Apskritai visi mūsų giminėje su jais labai gerai elgiasi.
Aišku, jie žino, kad aš nesu jų tikra mama, nes dar darželyje atsirado auklyčių, kurios jiems papasakojo, kad aš nesu jų tikra mama. Dabar jie tai žino, jie nėra jau mažiukai – to negali nuslėpti ir net nereikia, juk vaikams labai svarbus identitetas. Geriau, kad anksčiau jie žinotų.
Kaip aplinkiniai reagavo, kai pasiėmėte globoti vaikus, ar palaikė?
Mes savarankiški žmonės, tai neturėjome nieko atsiklausti. Aišku, patys artimiausi visą laiką palaikė, bet yra giminaičių, kurie ir po šiai dienai nesupranta, kam man viso to reikia. To negali paaiškinti. Vienas žmogus visą gyvenimą augina gyvulius ir nuo to „kaifuoja“, o mano gal kitokia misija.
Ar dabar suprantate, dėl ko jūs taip darote, ar tiesiog yra toks jausmas?
Žinokit, nėra tokios priežasties, o būtų lengviau, jeigu būtų, nes kiekvieną kartą, susipažįstant su nauju žmogumi, visiems rūpi paklausti, kam man to reikia. Bet atsakymo to nėra. O kodėl kiti keliauja į piligrimines keliones? Nežinau, gal genuose užprogramuota.
Gerai, pakalbėkime apie išmokas iš valstybės. Kiek gaunate iš viso pinigų?
152 eurus už kiekvieną vaiką ir dar yra pagalbos pinigai, bet aš nežinau, ar visi juos gauna. Pagalbos pinigėliai – lygiai tokia pati suma – kiekvienam vaikučiui gaunasi 304 eurai, nuo kurių jau jokie mokesčiai nebenusiskaito.
Ar užtenka tiek pinigų vaikų išlaikymui?
Kaip čia pasakius. Na, mes nevažiuojame į keliones į užsienį, nes neužtenka tokiom kelionėms, bet būreliam, maistui, drabužiams – taip. Jeigu kas pamatytų, su kokiais maišais mes einame iš parduotuvių, pardavėjos net netiki, ar visa tai imsiu. Būna trys kelnės, trys kepurės, trys bliuzonai, trys striukės – viso to reikia, ir visa tai kainuoja didelius pinigus. Visgi mes gyvenome ir iš mažiau pinigų, buvo tik 152 eurai, ir pragyvendavome. Aš pati dirbu kaip visi – truputį oficialiai, truputį neoficialiai, nes reikia užsidirbti. Reikia ir namus išlaikyti, vaikai irgi negali skirtis nuo kitų draugų. Visgi mes mokame gyventi taupiai.
O pati kokį darbą dirbate?
Aš esu administratorė.
Ar būtų įmanoma, kad paimtumėte dar vieną vaikutį į savo šeimą?
Nežinau, negalvojau, negali to suplanuoti. Žinot, ne taip paprasta, bet ko nebūna? Gal ir galėčiau.
O ar sunku juos suvaldyti?
Nebūdavo taip, kad kas ką nori, tas tą daro. Turėjau savo laikui nubrėžusi ribas, kurių nevalia peržengti, lygiai taip pat ir su šitais. Aišku, vaikai labai skiriasi – net dvyniai – tai būdavo ir vienam verksmadienis, ir kitam, kartais jie ir sutapdavo, tada galvodavau, kad galiu iš proto išeiti. Bet juk esi žmogus ir supranti, kad nuotaikas pas žmones keičiasi. Be to, nebuvo dar taip, kad visiškai suvaldyti negalėčiau.
Būna, kad ir susipykstam, bet tai irgi normalu – normalūs juk vaikai, jei gi gyvi žmogus. Kas bus toliau – irgi neaišku, ateis paauglystė, gal iš tikro jie man sakys „eik tu š...., tu man ne mama“ – negali to atmesti. Gal aš nuo infarkto mirsiu, kai išgirsiu tokius žodžius (juokiasi), bet šiaip to negalvoju.
Ar pati esate griežta mama?
Nežinau, ne... Negalima keiktis, muštis, vienas kitą turi gerbti ir mylėti – tos taisyklės visiškai visiems šeimoms nariams. Mes nesistengiam, nesimušam, stengiamės nesipykti, o susipykus susitaikom. Normali aš mama, demokratiška.
O prie buities berniukai mėgsta prisidėti?
Tikrai ir tvarkosi, ir mokosi tvarkytis, ir susitvarko – ne taip kad truputį čia kepšt, truputį čia. Moka ir siurbti, ir plauti – viską jie moka, yra gana savarankiški, normalūs bachūrai, o jau kokie gražūs! Sakau dar čiut čiut kad geriau mokytųsi, ir viskas.
Bet nuo aplinkinių, sakot, slepia, kad yra iš vaikų namų?
Man regis, yra tik du klasiokai, kuriems jie yra pasisakę. Jie tokie atviradūšiai, bet nesisako, bet kad mažiuką pasiėmėm – pasisakė, gal per tikybą čia. Matyt, tokia buvo tema, ir jie pasisakė, kad mes gerą darbą darysim, paimsim berniuką iš vaikų namų. Patiems pasisakyti gal dar ir ne laikas.
O kodėl nesinori viešintis?
Mes turime suprasti ir vaikus. Kalbėjome apie tai su jais, ir jie nusprendė, kad nenori. Juk visaip gali būti: gal kažkas pirštais badys – vaikai dabar labai žiaurūs. Kadangi aš taip su jais tariausi, o jie pasakė, kad ne, tai toks ir susitarimas liko.
