Rūta Klišytė VL žurnalistė
Paprastai katalikų ir stačiatikių Velykas skiria 13 dienų, o šiemet jos sutampa. Negana, to ir žydų Velykų – Pesach – savaitė, šiemet švenčiama tuo pat metu. Iš tikrųjų tai tik datų, skaičiuojamų pagal įvairias sistemas, sutapimas. Dvasininkai, suvokdami šias kalendorines peripetijas, nelinkę to sureikšminti, o eiliniam tikinčiajam ar tik prijaučiantiesiems dėl to smagu: juo didesnė, juo platesnė gražesnė ši pavasario šventė! Velykas Romos katalikai švenčia pirmą sekmadienį po lygiadienio ir po Mėnulio pilnaties, o ortodoksai savas Velykų datą apskaičiuoja pagal senąjį Julijono kalendorių ir švenčia jas po žydų Velykų savaitės, nes neva po jos prisikėlęs Kristus.
Anot šventųjų žydų knygų, Dievas, išvesdamas Izraelį iš Egipto, pavedė jam pakeisti dienų skaičiavimą, ir šitaip nuo egiptietiško saulės kalendoriaus, kuris buvo svarbi saulės kulto dalis, Izraelio tauta perėjo prie Mėnulio kalendoriaus. Žydai metus skaičiuoja nuo Adomo, arba nuo pasaulio, sukūrimo. Įsigalėjus krikščionybei laikas imtas skaičiuoti pagal saulę su sąlyga, jog ji bus traktuojama ne tik kaip dangaus šviesulys. Tačiau kai kurios bažnytinės šventės, pavyzdžiui, šv. Velykos, ir toliau buvo švenčiamos pagal Mėnulio kalendorių. Ortodoksai nuo jų bažnyčios įkūrimo laikų naudojo vadinamąjį Julijono kalendorių, skaičiuodami metus nuo Adomo sukūrimo. (Nuo Kristaus gimimo skaičiuoti metus pirmą kartą pasiūlė Dionisijus Mažasis VI a., tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje prie šio skaičiavimo pereita tik 1700 m.)
Julijono kalendorius ilgainiui ėmė atsilikti nuo astronominių datų, todėl 1582 m. popiežius Grigalius XIII sukūrė naują kalendorių, kuris ir vadinamas jo vardu. Sudėtingesnė keliamųjų metų sistema turėjo padėti išspręsti Julijono kalendoriaus problemas. Tačiau pagrindinė problema – Velykų datos apskaičiavimas – nebuvo išspręsta, netgi priešingai. Jau du kartus istorijoje katalikai Velykas šventė prieš žydų Velykas, o tai prieštarauja religiniams kanonams.
1923 m. serbų astronomas Milutinas Milankovičius sukūrė Naująjį Julijono kalendorių, tikėdamasis išspręsti prieštaravimus, kilusius senajam Julijaus kalendoriui vis labiau tolstant nuo astronominių datų.ir Vakaruose plintant Grigaliaus kalendoriui. Serbo pasiūlytas metų skaičiavimo metodas daug tikslesnis nei Grigaliaus XIII, todėl jį priėmė didelė dalis autokefalinių bažnyčių. Tačiau Rusijoje, daugiausia stačiatikių turinčioje šalyje, ši naujovė neprigijo. Šiuo metu Rusijos, Gruzijos, Serbijos, Jeruzalės cerkvės ir žymusis Atono vienuolynas Graikijoje naudojasi senuoju Julijono kalendoriumi.
Stačiatikių Velykos
Stačiatikiai Velykas – Paschą – laiko pagrindine kalendorinių religinių metų švente ir kiekvieną tomis dienomis sutiktą tikėjimo brolį ar sesę pasveikina šūksmu „Chrisots voskres!“ ir sulaukia atsakymo „Voistinu voskres!“ („Kristus prisikėlė!“ – „Iš tikrųjų prisikėlė!“), o paskui triskart pasibučiuoja į skruostus. Šis paprotys gyvuoja nuo apaštalų laikų. Iki Spalio revoliucijos Rusijoje buvo paplitęs ir paprotys, vadinamas christovanije – šventintus margučius daužti vienu, po to – kitu galu, o paskui triskart pasibučiuoti.
Stačiatikiai graikai, beje, kiaušinius Velykoms dažo tik ryškiai raudonai. Anot legendos, šv. Marija Magdalietė imperatoriui Tiberijui padovanojo kiaušinį kaip Kristaus Prisikėlimo simbolį. Imperatorius pasakė, kad baltas kiaušinis niekada netaps raudonu, kaip ir mirusieji niekada neprisikels, ir tą pat akimirką kiaušins jo rankose tapo raudonas. Raudona čia laikoma gyvybės triumfo spalva.
Kiti velykiniai stačiatikių simboliai gan panašūs į katalikų: jie atspindi Prisikėlimą (Velykų šaltiniai), Šviesą (Velykų ugnis), Gyvenimą (velykinis kuličas, varkšės pascha su ženklais XB, margučiai), o religinės apeigos skiriasi. Pagrindinės šventinės pamaldos cerkvėje prasideda kantriu Velykų ryto aušros laukimu: vidurnaktį tikinčiųjų procesija apeina ratu cerkvę. Uždarytos jos durys simbolizuoja uždarą olą, kurioje buvo palaidotas Jėzus.
Velykų rytą cerkvės durys atveriamos, ir tikintiesiems suėjus vidų, prasideda šventinės Mišios. Didįjį šeštadienį žmonės į cerkvę atsineša krepšelius su margučiai, kuličais ir kitu maistu, kurio nebuvo galima valgyti pasninkaujant ir kuris dabar pašventinamas. Dera pastebėti, kad stačiatikių pasninkas itin griežtas: nevalgoma mėsa, žuvis, kiaušiniai, pieno produktai. Žuvies leidžiama ragauti tik Apsireiškimo dieną (balandžio 7 d.) ir Verbų sekmadienį. Meldžiamasi visą vadinamąją Šviesos savaitę, kasdien rytą ir vakarą, einamos procesijos, daug giedama. Stačiatikiams ypač reikšmingas skambinimas varpais – jie paskelbia Velykų rytą, be to, visą Šviesos savaitę užkopti į varpinę ir paskambinti varpais gali kiekvienas norintysis.
Žydų Velykų savaitė
Žydų Velykų – Pesach – savaitė šiemet sutampa su krikščionių Velykomis, tačiau šios šventės esmė visiškai kitokia – tai žydų išėjimo iš Egipto minėjimas.
Pesach hebrajų kalba reiškia aplenkęs, praėjęs pro šalį, mat Aukščiausiasis, ikibibliniais laikais Egipte tą dieną, naikindamas naujagimius, aplenkė išvakarėse papjauto avinėlio krauju paženklintus žydų namus ir taip išgelbėjo jų tautą. Sinagogose šventės metu vyksta pamaldos, iš Senojo Testamento garsiai skaitomos eilutės, kur kalbama apie Dievo ir jo išrinktosios tautos sąjungą.
Šventei kepami macai – paplotėliai, pagaminti vien iš miltų ir vandens, kuriuose šiukštu neturi būti nė lašo raugo ir kuriais žydai vėliau su visais dalijasi. Visą šventės laiką Tora, šventoji žydų penkiaknygė, draudžia valgyti raugintą duoną ir kitus raugo turinčius produktus, vadinamus chamec. Velykų išvakarėse religingų žydų namuose vyksta grandiozinis švarinimasis, iššluojamos visos kertės, suvartojami visi grūdiniai produktai, mat privalu atsikratyti visų chamec, mažesnių už alyvuogę.
Pirmos, antros ir paskutinės šventės dienomis žydai vakarieniauja itin iškilmingai. Velykų vakarienė, vadinama seder, pradedama kartumynais, krienais, kiaušiniu, dažomu į sūrų vandenį – tai karčios žydų vergovės Egipte simboliai. Kiekvienas turi išgerti 4 taures košerinio vynuogių vyno arba sulčių, jei tai vaikas ar ligonis. Visi skaito ištraukas iš Hagados, meldžiasi ir gieda.
Ar neįmanoma Velykų datą nustatyti vieną visiems krikščionims, jeigu tai susiję ne su teologine dogma, o tik jos apskaičiavimo būdu, kuris priklauso nuo kalendorinės sistemos? Prieš 17 metų katalikų ir stačiatikių dvasininkai mėgino tai aptarti ir nustatyti dėl pastovią, bendrą abiem tikėjimams Kristaus Prisikėlimo datą. Katalikai pareiškė sutiksią, kad Velykų data nesikeistų, ir pasiūlė švęsti antrą balandžio sekmadienį, jei tik stačiatikiai tam pritartų. Tačiau buvo susilaikyta nuo galutinio sprendimo dėl įsisenėjusių tradicijų. Mat nuogąstauta, kad dvasininkų nustatytos datos nepriimtų tikintieji, įpratę laikytis senos tvarkos. Šiaip ar taip šiųmetės Velykos yra trigubos be jokio sutarimo, jos primena bendras mūsų šaknis, viltį gyventi dorai ir teisingai bei švęsti gyvenimą, stipresnį už mirtį.
