„Net neabejoju, jog pozityvus požiūris į sportą, fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną turėtų būti skiepyjamas jau nuo vaikystės. Tai turėtų prasidėti šeimoje. Esu tikra, jog svarbu vaikams rodyti pavyzdį, pavyzdys tikrai užkrečia. Juk natūralu, jei šeimoje tėtis bėgioja, važinėja dviračiu, ar išeina pažaisti futbolo, krepšinio, tai ir vaikas tai matydamas, jausdamas tėčio patiriamas teigiamas emocijas, irgi norės sportuoti. Man smagu stebėti, kad šiais laikais sportą itin pamėgo jau subrendę žmonės – lietuviai dabar gana aktyviai dalyvauja įvairiose varžybose, organizuojamos šeimos rungtys, tad galimybių pamėgti judėjimą tikrai daug“, – sakė V. Žūsinaitė.
Profesionalios sportininkės nuomone, norą sportuoti vaikams tikrai galima įkvėpti, tik reikia daryti tą atsargiai ir jokiu būdu neverčiant: „Šeimoje galima susigalvoti įvairių tradicijų, pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį daryti bendrą mankštą, išeiti pasivaikščioti į parką ar panašiai. Šiltuoju metų laiku, suplanuokite išvyką į gamtą, pamėtykite visi kartu lėkštę, paspardykite kamuolį, pasikvieskite bičiulių ar giminaičių su vaikais ir užsiimkite komandiniais žaidimais – svarbiausia, darykite tai savo malonumui.“
Sportininkė prisiminė, jog augdama ir ji pati visada atkreipdavo dėmesį į suaugusiuosius bei norėdavo į juos lygiuotis: „Daug mokiausi iš tėvų, jų perteikiamų vertybių. Tai, kaip jie su manimi ir broliu bendravo, kaip neversdami sugebėjo skatinti mokytis bei siekti tikslų, mus tikrai motyvavo ir įkvėpė. Lygiavausi į vyresnį brolį, jo pavyzdžio vedama ne tik įstojau į „Šaulių sąjungą“, bet ir bėgimo treniruotes lankyti pradėjau – dabar brolis yra didžiausias mano gerbėjas, bėgiojantis savo malonumui, tačiau klausia patarimų, susitikę prabėgame kartu. Taip pat, labai imponavo vyresnio, puikiai besimokančio pusbrolio pavyzdys. Ir vėliau, pradėjusi sportuoti, visuomet žavėdavausi vyresniais, daugiau pasiekusiais. Kiekvienoje gyvenimo srityje lygiuodavau į vyresnius žmones, todėl esu tikra, jog būnant paaugliu, aplink jį esančių suaugusiųjų pavyzdžiai, veiksmai ir poelgiai yra svarbūs ir turi įtakos paauglių pasirinkimui.“
Vis dažniau girdima nuomonė, jog šiuolaikiniai vaikai auga silpnesni, nes mažiau dėmesio skiria aktyviam laisvalaikiui. Pasak V. Žūsinaitės, tokia tendencija tikrai nėra džiuginanti, tačiau, normalu, jog šiais laikais, kai yra apsčiai laisvalaikio leidimo būdų, daugybė pasirinkimų, ką veikti, vaikai vis mažiau laiko praleidžia lauke, mažiau žaidžia įvairių judėjimą skatinančių žaidimų. „Savo gimtajame mieste pastebiu, jog kiemas tuščias, stovi nauja krepšinio aikštelė – tik joje niekas nežaidžia. Liūdna tai matyti. Neseniai grįžusi į Alytų kalbėjausi su kūno kultūros mokytoju, jis taip pat sakė, jog dabar vaikai fiziškai yra daug silpnesni nei anksčiau. Vaikystėje mes neturėjome tiek daug žaislų, galimybės nuolat naudotis kompiuteriais ar telefonais. Paruošę pamokas visada bėgdavome į lauką, pamenu, kiek daug kieme būdavo vaikų, o mes įvairių veiklų prisigalvodavome – ir futbolą žaisdavome, ir slėpynių aplink namą lakstydavome“, – atsiminimais dalijos lengvaatletė.
Savaitės trukmės prevencinę stovyklą „Mentor Lietuva“ organizuoja jau šeštą kartą. Stovykloje dalyvauja 12 – 14 metų paaugliai, kurių užimtumas organizuojamas taip, jog būtų stiprinamas ir skatinamas teigiamas elgesys, savęs pažinimas, turiningas laisvalaikis, gebėjimas pasakyti „ne“ rizikingam elgesiui ar eksperimentavimui su alkoholiu ir psichoaktyviomis medžiagomis.
„Prevencija, pirmiausia, yra visavertis asmenybės stiprinimas, o paauglystė yra ne tik atradimų, pažinimo kupinas laikas, bet ir metas, kai ieškoma savęs, savo tapatybės, formuojamos vertybės, mokomasi savarankiškai priimti sprendimus ir spręsti įvairias problemas, sunkumus. Natūralu, jog dažnam jaunuoliui kyla egzistencinių klausimų: „kas aš esu, koks esu ir kodėl?“. Šiuo etapu svarbu, kad suaugusieji padėtų rasti atsakymus, o geriausia tą padaryti ugdant įvairius gebėjimus ir skatinant rinktis sveiką gyvenimo būdą“, – prevencinės stovyklos modelį pristatė „Mentor Lietuva“ projektų koordinatorė Giedrė Kisielė.
Moteris pasakoja, jog stovykloje to siekiama žaidžiant įvairius psichologinius ir ugdomuosius žaidimus, lavinant bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, skatinant pasitikėjimą savimi ir vieni kitais, mokantis tinkamai reikšti savo jausmus ir nuomonę, išklausyti ir gerbti kitus.
„Įgyjamus įgūdžius stovyklos vadovai padeda paaugliams taikyti ir įtvirtinti visos stovyklos metu: laisvalaikiu, sportuojant, užsiimant kūrybine veikla, pramogaujant, einant į naktinį žygį, dienos ar veiklų aptarimų metu ir t.t. Tokiu atveju, išvykę iš stovyklos, jie išsiveš ne tik puikių įspūdžių, bet ir naujų, itin reikalingų, įgūdžių bagažą“, – kalbėjo G. Kisielė.
Vaikystėje stovykloje nedalyvavusi V. Žūsinaitė, jos dalyve trumpam pasijautė šiandien – rytmetį praleidusi su paaugliais, ji susipažino su stovyklos dienotvarke, klausėsi jų įspūdžių ir, žinoma, atsakinėjo į smalsių jaunuolių klausimus. „Mano manymu, vasaros stovykla yra puiki vieta sutikti panašiai mąstančių bendraamžių. Tikrai svarbu tai, jog vaikams siūlomi įvairūs užsiėmimai, rūpinamasi, ką jie veiks laisvu laiku, nes galiu įsivaizduoti, jog būnant stovykloje tik dėl buvimo, kai veiklų mažai arba jos nesudomina, kyla noras maištauti. Panašu, kad čia dalyviai laiką leidžia prasmingai ir turiningai“, – pabendravusi su stovyklautojais atviravo V. Žūsinaitė.
