Trenerio Gintaro Pociaus auklėtiniai – gim. 1997 m. Š.Marčiulionio KA I-ČILI komanda tapo MKL Jaunių B I diviziono čempione ir Jaunių A II diviziono nugalėtoja tarp metais vyresnių ekipų. Ši komanda - vienintelė krepšinio akademijoje, tapusi Lietuvos čempione penktą kartą, teigiama pranešime spaudai.
Apie sunkiu darbu iškovotą penktąjį aukso medalį, varžovus, sūnų, tėvelių palaikymo komandą ir šventinę auklėtinių aprangą pasakoja Š.Marčiulionio KA I-ČILI komandos treneris Gintaras Pocius.
„Šiame sezone smagu buvo tai, kad geriausias sezono varžybas mes sužaidėme būtent Finalo ketverto metu: pusfinalyje ir finale. Komanda puikiai gynėsi, puolė, vaikinai labai gerai kovojo ir atidavė visas jėgas, siekdami pergalių. Visą sezoną dirbome kryptingai ir geriausios formos buvome lemiamose rungtynėse.
Finalo ketverto varžybos yra sudėtingos, nes su stipriausios komandos susitinka dvi dienas iš eilės po vienerias rungtynes. Bet koks nepasisekimas rungtynėse neleidžia pasiekti norimų tikslų, kaip mums buvo pernai. Kadangi mūsų komanda yra neaukšta, dauguma žaidėjų rungtyniauja ne savose pozicijose. Mes neturime tikro centro puolėjo, penkto ar net ketvirto numerio, todėl žaidėjai tampa universalesniais ir ūgio stoką kompensuoja kitomios savybėmis.
Aš labai džiaugiuosi už savo auklėtinius, kurie sunkiais dirbo ir penktą kartą tapo Lietuvos čempionais. Kiekvienais metais įrodinėti, kad esi geriausias, yra, išties, sudėtinga, juolab, kad komandos gerai pažįsta viena kitą ir augant jų meistriškumo lygis suvienodėja. Pakartoti čempionišką sezoną yra kur kas sunkiau, nei laimėti pirmą kartą. Mano auklėtiniai sužaidė tą žaidimą, kokio norėjau ir tada, kai labiausiai to reikėjo.
Mes labai atsakingai ruošėmės Finalo ketverto varžyboms, tai, ko norėjau, vaikinai viską įgyvendino. Komandos žaidimo pagrindas yra gera gynyba, todėl pradėjome nuo jos. Mane džiugino auklėtinių kovingumas, noras laimėti. Sakiau jiems, kad žaistų lyg paskutinį kartą, kad jus visi prisimintų po šių rungtynių. Vaikinai norėjo tų varžybų su stipriausiomis komandomis, laukė jų ir truputį jaudinosi. Jie į Finalo ketverto varžybas visi važiavo su kostiumais – kaip NBA žaidėjai... Kaip su kostiumais nuvažiavo lyg į šventę, taip ir sužaidė... padarė šventę ir sau, ir kitiems.
Prieš pusfinalio varžybas mes truputį prisibijojome aukštos vilniečių komandos, žinojome, kad reikės sunkiai dirbti, kovoti, kad lengva nebus. Žinojome, kad jei mes patys nepasiimsime, jie mums pergalės neatiduos. Turėjome gerai dirbti gynyboje, varginti juos, nes mūsų suolelis truputį ilgesnis. Galėjau truputį keisti lyderius, nors nesinorėjo per daug išsiplėsti. Ketvirto kėlinio viduryje, kai turėjome virš 20 taškų persvarą, jau galėjau pakeisti visą startinį penketuką.
Finalas yra finalas, žaidėme prieš aikštelės šeimininkus, todėl buvo sunku. Kai finalo pradžioje truputį nepasisekė metimai, vaikinai kovojo dėl atšokusių kamuolių, gerai gynėsi, o vėliau, praėjus jauduliui, gerai pataikė ir dvitaškius, ir tritaškius metimus. Mūsų komanda yra kur kas žemesnė, nei varžovų, bet vaikinai, ypač nedideli, puikiai grūmėsi dėl kiekvieno kamuolio. Nors ir nebuvo sėkminga finalinių rungtynių pradžia, tikėjau savo vaikinais, ir jie puikiai kovėsi bei laimėjo.
Sezono metu mes buvome dukart pralaimėję kauniečiams, todėl laimėti prieš juos jų aikštelėje buvo nemažas iššūkis. Bet mes tam ruošėmės ir jau II diviziono finale tarp metais vyresnių ekipų, gerai žaisdami, užtikrintai nugalėjome juos, tiesa, be lyderių, kurie rungtyniavo už vyresnes komandas. Mano auklėtiniai tada įgavo pasitikėjimo, todėl didelio jaudinimosi dabar prieš finalą nebuvo. Mūsų žaidimas sezono metu gerėjo kiekvieną mėnesį: mes nuosekliai lipome į viršų.
Nors finale trečiame kėlinyje ir pirmavome virš 20 taškų, bet pergale dar netikėjau, nes tokiose varžybose prarasti 20 taškų galima labai greitai, ypač tokiai žemai komandai, kaip mūsų. Šioje amžiaus grupėje kova dėl medalių yra labai atkakli. Vėl sustiprėję yra klaipėdiečiai. Be šių keturių ekipų, kurios šiemet dalyvavo Finalo ketverto varžybose, dar labai stiprios yra kauniečių ir šiauliečių komandos, kurios kitąmet taip pat gali kovoti dėl medalių.
Ar mano sūnaus pasiekimai padeda auklėtiniams siekti pergalių? Manau, kad taip, nes Martynas užaugo čia, krepšinio akademijoje, ir jo pavyzdys įkvepia vaikus. Jis buvo atėjęs keletą kartų pas mus į treniruotę, kalbėjosi su vaikinais. Manau, tai motyvuoja jaunesnius. Kai kurie jų serga už „Lietuvos rytą“ ir... Martyną.
Dėkoju Šarūnui Marčiulioniui, kuris patarė man prieš pusfinalio rungtynes. Labai ačiū antrajam treneriui Šarūnui Cipariui, kuris man daug padėjo patarimais, vaikinų nuraminimu svarbiausių varžybų metu. Turime puikią palaikymo komandą: vaikų tėveliai yra nuostabūs, jie visą laiką kartu važiuoja, serga už mus, palaiko. Net tada, kai pernai likome be medalių, tėveliai guodė, palaikė ir tikėjo mumis. Visi anksčiau laimėti aukso medaliai buvo iškovoti sunkiose, atkakliose kovose. Tai vaikinus užgrūdino, jie tapo tikrais kovotojais.“
Zita Grigonienė
