LOA kiekvienais metais vykdo savanoriškus projektus, kuriuose dalyvauja sportuojantys Lietuvos vaikai. B. Statkevičienė yra šių projektų iniciatorė. Stovyklose plaukikai rengiasi varžyboms, ypač daug dirba tie, kurie varžybose plaukia ilgus nuotolius. Vasaros stovyklos ir treniruotės ežere vaikus užgrūdina, moko drąsos ir savarankiškumo.
Pasakodama apie savo auklėtinius Birutė su pasididžiavimu mini Mindaugą Dvylaitį. Prieš keletą metų regėjimo negalią turintis plaukikas ir tuometė jo trenerė B. Statkevičienė dalyvavo Elektrėnuose vykusiose netradicinėse 3 valandas trukusiose plaukimo varžybose. Mindaugas buvo vienintelis neregys plaukikas, per tą laiką jis nuplaukė 9 kilometrus ir 22 metrus ir užėmė antrą vietą tarp vyrų, buvo apdovanotas sidabro medaliu. Jo trenerė per tas pačias 3 valandas nuplaukė 9 kilometrus ir 400 metrų.
Po metų tokiose varžybose dalyvavo kitas Birutės auklėtinis Žygimantas Matusevičius, o dar po metų – Oksana Dobrovolska, Marius ir Marija Skripaičiai. Visi jie – daugkartiniai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių plaukimo varžybų čempionai. Ateinančiais metais šiose varžybose dalyvaus kiti B. Statkevičienės auklėtiniai: Paulius Ašmontas – perspektyvus plaukikas, dalyvavęs pasaulio čempionatuose, ir daug žadantis jaunasis plaukikas Danielius Mikalauskas.
1905 m.
1946 m.
1978 m.
Mokytis plaukti niekada ne vėlu
B. Statkevičienė sako, kad mokyti plaukti reginčius yra nelengvas darbas, o mokyti neregius – labai sudėtinga. Birutė pasakoja, kad mokydama neregius ir pati ne kartą bandė plaukti užmerktomis akimis, norėdama suvokti, ką jaučia regėjimo negalią turintis žmogus.
Kliautis savo patirtimi, intuicija Birutė turi dar ir todėl, kad specialios literatūros, kaip mokyti regėjimo negalią turintį žmogų plaukti, nėra. Nereginčiam neparodysi, kokius mostus vandenyje reikia daryti rankomis, kaip dirbti kojomis, viską turi išaiškinti, o kai žodžių neužtenka – tiesiog atsistoti vandenyje šalia mokinio ir paėmus jo rankas dirbti drauge. Tačiau vaikai ir jaunuoliai imlūs, vikrūs, greitai apsipranta vandenyje ir entuziastingai mokosi plaukti.
Birutė įsitikinusi, kad mokytis plaukti niekada ne vėlu. Tad šią vasarą ji ėmėsi mokyti plaukti suaugusiuosius, turinčius regėjimo negalią.
Lietus nesutrukdė
Tą savaitę Lietuvą skalbė lietus, oras atvėso. Plaukikams toks oras nebuvo parankus, jie įpratę plaukti šiltame, 28 °C vandenyje. Tad jaunieji plaukikai treniravosi ežero pakrantėje. B. Statkevičienė, negalinti nustygti be darbo, pakvietė ir suaugusius atostogaujančius neregius bei silpnaregius pasimokyti plaukti.
„Mes dažnai manome, kad plaukimo pamokos reikalingos tik vaikams, o suaugę, jeigu nemoka plaukti, tai ir nebeišmoks“, – sako Birutė. Vis dėlto, jos nuomone, mokytis plaukti gali ir jaunas, ir jau senjoras.
Trenerė pasakoja, kad naujieji jos mokiniai ją tiesiog pakerėjo. „Jų nebaugino blogas oras, net ir kartkartėmis užlyjantis lietus. Visi entuziastingai brido į ežerą ir prašė pradžioje nors išmokyti saugiai jaustis vandenyje, o vėliau nuoširdžiai norėjo įgyti kuo daugiau plaukimo įgūdžių. Ežere buvo saugu, nes plaukimo zona atitverta, plaukti mokėmės ten, kur visiems vandens buvo iki juosmens“, – pasakoja trenerė.
Birutė grupę suaugusiųjų mokė plaukti visą savaitę. „Sausumoje mokėmės taisyklingai kvėpuoti, o kaip tai daryti, teko kantriai aiškinti, nes visi yra įsitikinę, kad ką jau ką, o kvėpuoti moka. O juk didžioji plaukimo paslaptis yra taisyklingas kvėpavimas!“ – sako daugkartinė čempionė.
Vienas iš mokinių Dainius trenerę net juokino nuolat klausdamas: „O kada gi pagaliau mokysimės plaukti?“ Birutė jam ir visai grupei kantriai aiškino, kad, norėdami skaityti romanus, pirmiausia turime išmokti pažinti raides, vėliau iš jų sudėlioti skiemenis ir tik tada skaityti pasakas, apsakymus, romanus. Todėl savo mokinius Birutė pirmiausia mokė judėti vandens link, vėliau pasinerti į vandenį, o išmokę šią plaukimo abėcėlę visi jau galėjo mokytis plaukimo technikos.
„Suaugusiesiems pradėti ką nors naujo sunkiau dėl to, kad jie ne taip pasitiki savimi kaip jaunuoliai, todėl tekdavo drąsinti, žadinti jų ambicijas“, – pabrėžia trenerė. Įvairių plaukimo stilių bus galima išmokti ateityje, o dabar Birutei buvo svarbu įdiegti plaukimo pradmenis.
Norinčių išmokti būrelis didėjo, ir Birutei į pagalbą atėjo stovykloje poilsiavusi puiki plaukikė iš Vilniaus Modesta Jarmalavičiūtė. Modesta turi klausos negalią, bet su Birute jiedvi susikalbėjo, nes Modesta skaito iš lūpų, o norinčiuosius išmokti plaukti Modesta pradėjo mokyti, parodydama judesius pačių plaukikų rankomis.
Norėtų mokymus tęsti
O kaip jautėsi šio įdomaus, jiems netikėto užsiėmimo dalyviai?
Onutė Matusevičiūtė, Prienų aklųjų ir silpnaregių sąjungos vokalinio ansamblio vadovė ir solistė, sako, kad vandenyje jaučiasi gerai, bet plaukti anksčiau nemokėjo ir net nebandė. „Nepasakyčiau, kad jau dabar išmokau, bet nors žinau, kaip laikytis vandenyje, kokius judesius turiu daryti. Abėcėlę žinau. Dabar reikia tobulintis“, – sako Onutė, pridurdama, kad plaukimo subtilybes jau pajuto.
Pašnekovė prisipažįsta, kad gavusi kelialapį pailsėti prie ežero apsidžiaugė, bet apie plaukimo pamokas nieko nežinojo. Trenerę B. Statkevičienę pažinojo iš anksčiau, tad mokytis su ja buvo drąsu. Tiesa, ji nenorėdavo panardinti galvos, bet teko klausytis trenerės. „Aš nematau, bet turiu gerą klausą ir uoslę“, – priduria Onutė.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialo vadovė Roma Girnienė sako, kad šią vasarą mokydamasi plaukti ėmė labiau pasitikėti savimi. „Smagu buvo dirbti grupėje, juk visi buvome naujokai. Trenerė dirbo su mumis visais ir su kiekvienu atskirai. Net nežinojau, kaip svarbu išmokti ne tik judesių, bet ir taisyklingai kvėpuoti. Jeigu tik bus galimybė, norėčiau toliau mokytis plaukti“, – sako Roma. Ji tikisi, kad Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klubas „Sveikata“, kuris ir organizavo šią stovyklą, pasirūpins, kad regėjimo negalią turintys suaugusieji galėtų mokytis plaukti. „Norinčių tikrai atsirastų!“ – įsitikinusi R. Girnienė.
Vilnietis Dainius Kazlauskas irgi sako užsidegęs noru plaukti: „Man patiko, kad dirbome neskubėdami, trenerė neleisdavo nė vienam iš mūsų pervargti. Ji prieidavo prie kiekvieno, paimdavo už rankos ir kantriai rodydavo judesį, kurį turime daryti vandenyje. Tik pamačiusi, kad jau teisingai darau, eidavo prie kito.“
B. Statkevičienė sako, kad šiemet balandžio mėnesį kartu su LOA prezidente, olimpine čempione Lina Kačiušyte dalyvavo Pasaulio olimpiečių asociacijos forume ir skaitydama pranešimą „Olimpinio gyvenimo mentorystė“ patikino, kad Lietuvoje būtina atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus žmonių, taip pat ir neįgalių, domėjimąsi sportu. Birutės nuomone, olimpiečiai turi daugiau bendrauti ne tik su vaikais, jaunimu, bet ir su labiausiai pagalbos reikalingais vyresniais žmonėmis.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
