Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje atidarytos dvi parodos, pasakojančios apie lietuvių tremties metus. Vienoje jų – kraštiečio, šviesaus atminimo kunigo Jono Augustausko fotografijos.
Išvežti 132 tūkstančiai gyventojų
Užsukusius į muziejų pirmajame aukšte pasitinka koridoriuje kabanti kilnojamoji paroda „Smurto kronika, Lietuva 1939–1941 metai“. Šioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parodoje iš didelių plakatų žvelgia į tremtį išvežti, lageriuose kalėti nuteisti žmonės.
Pirmieji masiniai trėmimai vyko 1941 metų birželį, kai iš Lietuvos išvežta 18 tūkstančių gyventojų. Didžiausia pagal žmonių skaičių buvo 1948 metų gegužės, 1949 metų kovo, 1951 metų spalio vežimai. Pagal turimus negalutinius duomenis, iš Lietuvos išvežti 132 tūkstančiai gyventojų.
Ištremti įvairūs žmonės
Nuotraukose – vaikai, suaugusieji, inteligentai ir ūkininkai, taip pat – karininkai, Lietuvos nepriklausomos valstybės valdžios atstovai: Ministras pirmininkas Antanas Merkys, Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su žmona Marija, Pasienio policijos viršininkas Jokūbas Liauda–Liaudinskas, generolas–leitenantas, Vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas.
Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik fotografijų, bet ir įvairių raštų, dokumentų, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministro M. Gedvilo raštas Justui Paleckiui, kuriuo prašoma sutikimo ištremti buvusius jau minėtus Premjerą A. Merkį ir Užsienio reikalų ministrą J. Urbšį.
Kraštiečio kunigo fotografijos
Vienoje iš muziejaus salių eksponuojama irgi su tremtimi susijusi kunigo Jono Augustausko, kilusio iš Joniškio rajono, archyvo fotografijų paroda.
Į tremtį 1949 metų kovą iškeliavo visa šeima: ūkininkai Veronika ir Juozas Augustauskai su suaugusiais vaikais Irena ir Eugenijumi. Kunigų seminarijoje studijavęs sūnus Jonas Augustauskas ištremtas pora savaičių vėliau. Po pusės metų tremties visa šeima susitiko Irkutsko srities Tungujaus rajone.
Kunigas Jonas Augustauskas tremtyje dirbo keltininku, o pabaigęs traktorininko kursus, – mašinų ir traktorių stotyje. Teko jam ir mišką kirsti, lentas pjauti, šienauti, imti derlių. Visą tą laiką kunigas nepamiršo savo, kaip dvasininko, pareigų: tuokė, krikštijo, lankė ligonius Irkutsko srityje. Visur dalyvaudamas kunigas mėgo ir fotografuoti. Taip susikaupė nemažai negatyvų. Visą šį archyvą po kunigo mirties (2002 metai), artimieji padovanojo Genocido aukų muziejui.
Jono Augustausko fotografijose užfiksuoti įvairių tautybių žmonės – dirbantys, švenčiantys, palydintys į amžinybę artimuosius.
